Galima suprasti tuos žmones, kurie bėga nuo sužvėrėjusių islamistų arba karo bombų. O ką manyti apie tautos tarnus ir panorusius jais tapti, kurie paniškai bijo savo rinkėjų ir nepasitiki savo pačių įvaizdžiais-kaukėmis, kurias jiems nulipdė, nupudravo ir užmaukšlino brangiai samdyti profesionalai?
Yra minkštųjų šio reiškinio variantų, yra komiškų, o yra ir visiškai nesuvokiamų. Kad daugelis tradicinėmis save vadinančių partijų politikų bijo rinkėjų referendumų metu, nemoka su jais kalbėtis ir išvis norėtų, jog tie rinkėjai spręstų kuo mažiau – įprasta.
Jei tik jie nėra tikri, kad sugebės rinkėjus įtikinti, jei bijosi pralaimėti laisvoje idėjų rinkoje – tuoj iš burnų ir klaviatūrų pažyra ir griaudėdamos nusirita „perlų“ lavinos. Tauta tampa buka, neišsilavinusi, priešai šiapus vartų ir t.t.
Pradedama aiškinti, koks blogis yra referendumai apskritai. Na bet apie rinkimus ligi šiol taip niekas atvirai nekalbėjo. Nebent chroniški demokratijos nekentikai ir socialinio tinklo Facebook aktyvistai. Na dar dalis portalų anoniminių komentatorių.
Nekalba politikai taip ir dabar. Tiesiog kai kurių požiūrį į santykį su rinkėjais, politines pareigas ir orumo bei politinės drąsos lygį rodo elgesys, kaitaliojant apygardas. Šįkart kalbu būtent apie vienmandatininkus – tiek partinius, tiek neva nepartinius.
Mat kai kurie iš jų, vienmandatėse deklaruojasi nepriklausomais, bet yra ir partijų sąrašuose. Ką ten kalbėti – populiarumo nestokojančiame sąraše yra net trečdalis tų, kurie kažkaip neva nepartiniai.
Dėmesio, toliau tekste pakankamai atsitiktine tvarka minimi įvairių partijų ir nepartinių savimylų blokų atstovai. Perspėju, idant amžinai bejėgiškai rūstusis Zenonas Vaigauskas tuščiai negaištų laiko ieškodamas politinės reklamos – pakviestas pasiteisinti komisijai, kodėl miniu tuos, o ne anuos, tikrai darysiuosi savireklamą. Nešvaistykite valdiškų resursų.
„Minkštojo“ pabėgimo varianto pavyzdžiu galėtų būti nuolat apie minkštąsias Maskvos galias šnekanti Rasa Juknevičienė. Viena iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovių, daug metų laimėdavusi Kaune, Žaliakalnio apygardoje, pasielgė „minkštai“, kai pasijuto ten politiškai nesaugi. Mat TS-LKD savivaldos rinkimuose prarado savo bastiono – Kauno kontrolę. Maža to, „krabų karaliumi“ tituluojamas laikinosios sostinės meras Visvaldas Matijošaitis pagrūmojo išvalysiąs miestą nuo konservatorių.
Tada R.Juknevičienė, ilgai negalvojusi, nelaukdama kampanijos išvakarių, skuodė arčiau Panevėžio. Suprask – į tėviškę, kuriai ūmai pajuto trauką, pamiršusi tuos Žaliakalnio rinkėjus, kuriems žadėjo amžiną išganymą ir kurie ją nuolat palaikydavo.
Pasiteisinimas buvo surastas – Kaune leidžiama pasirodyti konservatorių jaunimui. Kodėl to negali būti Panevėžyje – neaišku, bet tiek to. Šis pabėgimas dar ne toks juokingas, kaip kiti. Jis bent įsipaišo bendrą TS-LKD strategiją – patraukti iš apygardų tuos kas nuolat laimi mandatą ir pakeisti juos nieko tenykščiams rinkėjams nesakančiais vardais. Idant, patyrus fiasko, būtų galima viską to jaunimo nepatyrimui ir nurašyti.
Yra tokia Darbo partijos atstovė Vilija Filipovičienė. Ji netgi Seimo narė – ką ji nuveikė ir kuo pasižymėjo per keturis kadencijos metus – neklauskite. Neįmanoma aprašyti jos nuopelnų ir darbų, nes tai reikštų tą patį, ką reiškia kalbėtis su vaiduokliais arba medžioti pokemonus. Šiaip ar taip V.Filipovičienė visur, netgi „Vikipedijoje“ pristatoma, kaip „Vilniaus rajono politinė veikėja“ (net buvo šio rajono tarybos nare).
Tik štai Vilniaus rajone balotiruotis bijo, nes ten Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bastionas, o ir čia jokio realaus įdirbio per kelis metus – nepasitaikė. Neprastai pailsėjus Seime, nutarta pamėginti laimę Paneriuose, kur jos, iki rinkimų kampanijos pradžios, irgi niekas regėt neregėjo. Užtat dabar regi, kartu su Švietimo ir mokslo ministre, manikiūrų eksperte Audrone Pitrėniene.
Na o dabar pereiname prie tikrų žvaigždžių. Ir čia tiesiog negaliu nepradėti nuo tautos meilę už antpečius pelniusio kabinetinio policininko, kuris persikvalifikavo į neetatinį valstietį – Sauliaus Skvernelio. Žinia, kaime tikri valstiečiai samdo visokius prašalaičius – traktorių pavairuoti, mėšlą išmėžti, kiaules pašerti ar malkas sukapoti.
Bet, kadangi valstiečių toje partijoje, kuriai jis sutiko kumečiauti, nėra, tai ir darbai kiti. Reikia mandatus rinkti politinėse lysvėse. Pradžioje buvo nusitaikyta į Kauną, į Šilainius. Apie tai visi užtikrintai kalbėjo iki pat paskutinio momento, kol susigaudyta, kad Kaune, nepaisant konservatorių panikos, esama galimybės, jog TS-LKD rinkėjo instinktai bus stipresni už meilę uniformai. Pakalbėję pasitarę, nepartiniai, valstiečiai ir žalieji nutarė grąžinti politikos komisarą į Vilnių. Karoliniškes.
O čia, atsitik tu man taip, deklaravę savo intencijas ir prisiekę karoliniškiečių interesams, jau išplatinę savo lankstinukus bei laikraščius, kuriuos ir dabar turiu po ranka, buvo kiti personažai. Už gerus darbus teistasis Artūras Zuokas spruko iš apygardos kitur. Skubantiems galvoti, kad kažkas man „užsakė“ Zuoką – nusiraminkite.
Tiesiog, kaip Karoliniškių aborigenas, negalėjau nepastebėti, kad man siūlėsi į tarnus, o, pasirodžius komisaro šmėklai, nubėgo gerų darbų siūlyti kitiems. Tiesiog, kai gausite kokį jo laikraštį – neskubėkite tikėti, kad jis tikrai jums ir dirbs, ponai rinkėjai, galite nusivilti. Maža dar kur ko išsigąs.
O vainikuoja viską nepriklausomasis Linas Balsys. Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės ginklanešys praėjusį kartą, drąsiai pasiryžęs pasišiaušti net ir prieš „Tautos Mamą“, buvo išrinktas Karoliniškėse. Dar gegužę į pašto dėžutes sudėjo ataskaitas ir pažadus karoliniškiečiams, o dabar irgi spruko.. į Panerius.
Vėlgi – pamatė politikos komisaro šmėklą. Pastarasis atvejis tikrai neįsivaizduojamas brandžioje demokratijoje – pabūgti konkurencijos apygardoje, kur jau esi laimėjęs rinkėjų pasitikėjimą. Turėtų reikšti politinę mirtį, bet Lietuvai būdingi politinių lavonų sugrįžimai. Tokių papuvusių, nemaloniai kvapnių, bet įkyrokų.
Išvardijau tikrai ne visus – ant kelių atsiprašau visų, ko nepaminėjau – ne paskutinis kartas. Įsitaisykime patogiai ir žiūrėkime – kas bus. Ir dalinkimės tokiomis „sėkmės“ istorijomis, nes po vieną visko nesužiūrėsime.
