49-erių K.Lančinskas pasikalbėti pakvietė į ES misijos biurą, esantį Kijevo centre. Patekti čia nėra paprasta – apsauga tikrina visus asmeninius lankytojų daiktus, o kiekvieno kabineto duryse įtaisytos elektroninių užraktų sistemos.
Erdviame kabinete su lauko terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į parką ir netoliese tekantį Dnieprą, ant darbo stalo guli Juozo Erlicko knyga „Kalendorius“.
„Tai dukros dovana, paskaitau kiekvieną rytą, kaip autorius nurodo, dienos dozė – vienas puslapis“, – šyptelėjo pareigūnas ir čia pat pacitavo vieną iš ironiškų gyvojo klasiko įžvalgų apie nelaimingą laimingos pabaigos laukimą.
– Kai jūsų kolegos Lietuvoje sužinojo, kad išvykstate į Ukrainą, ar nebuvote perspėtas, kad tai nebus pati ramiausia vieta?
– Mano toks būdas – mėgstu iššūkius. Be to, ir aplinkybės jau buvo tokios, kad reikėjo priimti sprendimą ir palikti tas pareigas, kurias ėjau. Pats nelabai tikėjau, kad pavyks įveikti visus konkurso etapus.
Lietuva – maža šalis, o vadovaujančių pareigūnų iš mūsų šalies ES institucijose yra gana daug, taigi daug vilčių nedėjau, tik norėjau pažiūrėti į visa tai iš arčiau.
– Šeima liko Lietuvoje?
– Viena dukra tuo metu buvo abiturientė, kita pradėjo lankyti gimnaziją, o žmona turi darbą Lietuvoje, todėl jokių klausimų kaip ir nekilo.
Kartais juokauju, kad kitiems diplomatams mokama už tai, kad atvyktų su šeima, o man mokamas šeimos priedas, kad šeimos čia nėra ir galėčiau ją lankyti. Į Lietuvą stengiuosi grįžti kuo dažniau.
– Kokie gyvenimo Kijeve pranašumai?
– Labai džiugina tai, kad į darbą galiu eiti pėsčiomis. Tai puiki galimybė pravėdinti smegenis, o žinant, kokios Kijeve būna spūstys, akivaizdu, kad pėsčiomis greičiau nei automobiliu.
Kijeve maloniai nuteikia maisto produktų kainos, tiesa, kai kurios, ne Ukrainoje gamintos prekės, čia labai brangios.
Žmonės čia draugiški, bet būna įvairių niuansų. Kai atvykau į Kijevą, apsigyvenau viešbutyje šalia biuro. Pirmą rytą ėjau gatve ir galvojau, ką pasakysiu naujiems kolegoms. Ir matau, kaip į mane lekia didelis prabangus „Mercedes GL“. Išsigandau, kad ne ten nuėjau, paskui susivokiau, kad vis dėlto einu šaligatviu.
Tik vėliau man paaiškino, kad pralėkti šaligatviu ar ant jo palikti automobilį – gana įprasta. Pažanga, kad po septynių mėnesių Kreščiatiko gatvėje jau automobiliai ant šaligatvių nestovi.
Vadinasi, rasta problemos sprendimo būdų.
– Jūsų vadovaujamoje misijoje dirba 28 valstybių atstovai. Kas šokiruoja vakariečius, atvykusius į Ukrainą?
– Man nebuvo tokio kultūrinio šoko kaip kai kuriems kolegoms, kurie atvyko iš Vakarų. Padeda tai, kad moku rusų kalbą, norėtųsi išmokti ir ukrainiečių.
Tie, kam nėra tekę lankytis nė vienoje iš buvusių vadinamųjų sovietinių respublikų, nustemba, kad vietiniai yra labai išsilavinę, o miestas gražus. Bet juos stebina ir korupcijos lygis, taip pat tai, kad čia niekas nesegi saugos diržų, o automobiliai – aklinai užtamsintais stiklais.
– Jūsų misijos užduotis – padėti reformuoti teisėsaugos sistemą. Bet ar ji nori būti reformuota?
– Ši sistema dar smarkiai mena sovietmetį. Bet prisiminkite Lietuvą prieš 26 metus – tada irgi nebuvo labai aišku, kuria kryptimi reikia eiti.
Ukrainiečiai jau daug padarė – pakeitė nemažai įstatymų. Bet reformos yra labai skausmingas ir ilgai trunkantis procesas. Žmonės norėtų, kad tai būtų buvę padaryta jau vakar, bet turint galvoje, kokia didelė šalis Ukraina, akivaizdu, kad negalima jos reformuoti per keletą metų.
Pavyzdžiui, visuotinio turto deklaravimo sistema jau turėjo veikti, bet ji atidėta. Mano nuomone, yra žmonių, kurie nenori, kad sistema veiktų. Ukrainoje smarkiai skiriasi žmonių būdas ir požiūris, bet sakyti, kad vieni nori keistis, o kiti – ne, būtų neteisinga. Jie visi nori keistis, tik skirtingai tuos pokyčius supranta.
Vienas mūsų darbo prioritetų – policijos pareigūnų mokymas. Po Maidano patirties jie nori daug ką keisti. Misijos ekspertai aktyviai dirba ir su kriminaliniais tyrimais, antikorupcijos klausimais, konsultuoja pasieniečius.
– Pastaruoju metu dažnai sakoma, kad Europa tarsi nusisuko nuo Ukrainos ir užsiėmė kova su „Islamo valstybe“. Ką apie tai manote?
– Europoje įvykę teroro aktai – skaudūs dalykai, tai šiek tiek dėmesio atitraukė. Bet ES tikrai nenusisuko nuo Ukrainos. Šaliai teikiama labai didelė finansinė parama, čia dirba daug tarptautinių organizacijų. Jei Europa būtų nusisukusi, mes irgi pakabintume spyną ant durų ir važiuotume namo.
– Kaip jums atrodo, ar patys ukrainiečiai norėtų, kad šalis taptų ES nare?
– Vieno atsakymo būti negali. Žiūrint į oficialiai išsakomą poziciją, regis, narystė – neabejotina siekiamybė, nes būtų galima keliauti, mokytis, dirbti ir uždirbti. Tiesa, daugelis ukrainiečių supranta, kad ir pačioje ES yra daug įvairių problemų, skirtumų tarp valstybių.
Ukrainoje dabar tokia situacija, kokia kadaise buvo pas mus – „svarbiausia yra mano teisės, jas visi turi gerbti, bet pareigų neturiu“. Jie jau įprato prie žodžio laisvės, kai gali kalbėti nebijodami atsidurti kalėjime.
Maidano užgrūdinta pilietiška ukrainiečių karta, matyt, ir toliau bus tas variklis, kuris ves valstybę į priekį.
– Užsiminėte apie kalėjimus. Lietuvoje kalinimo sąlygomis nepatenkinti nuteistieji skundžiasi dėl per šiurkštaus tualetinio popieriaus.
Ar mūsų kalinius nustebintų Ukrainos kalėjimai?
– Taip, ir net labai. Mūsiškiai, čia patekę į kai kuriuos kalėjimus, būtų pašiurpinti ir apie tualetinio popieriaus šiurkštumą nekalbėtų. Įkalinimo įstaigose labai daug teismo laukiančių žmonių. Taigi vienas mūsų misijos darbų – padėti sutrumpinti biurokratinį procesą.
Tačiau ukrainiečių teisėsauga padarė didelę pažangą. Pavyzdžiui, neseniai vykusiose eitynėse „Už lygybę“ jie puikiai sugebėjo užtikrinti saugumą, niekas nieko neprimušė. Klausimas buvo išspręstas paprastai – 5 tūkst. pareigūnų ir jokių provokacijų.
– Ar teisinė sistema Ukrainoje atvira? Ar paprasta dirbti žiniasklaidai?
– Jie to mokosi, stengiasi paaiškinti visus savo sprendimus. Čia žurnalistams leidžiama daugiau, nors ir jie patys yra ganėtinai įžūlūs gerąja prasme, moka priversti aukščiausius vadovus kalbėti.
Būna atvejų, kai patys prokurorai į socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą leidžia sau įdėti ikiteisminio tyrimo medžiagos. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad šalyje – pereinamasis laikotarpis.
Lietuvoje tokia byla, kai prokuroras viešina įvykio vietos apžiūros fotografijas, teismo nepasiektų. Tai būtų traktuojama kaip poveikis teismui ar šiurkštus procesinis pažeidimas. O čia į tai žiūrima ramiai.
– Ukrainos politikai garsėja kaip itin mėgstantys pabrėžti savo statusą. Ar tuo įsitikinote?
– Švyturėliai ir eskortas čia labai populiarūs. Jei kas nors suskaičiuotų, kiek Kijeve kvadratiniame kilometre juodų prabangių visureigių, Ukrainos sostinė veikiausiai aplenktų visų arabų šalių miestus. Turėti juodą prabangų visureigį – kultūros dalis. Nežinau, kiek tiesos, bet girdėjau istorijų, kad bendrabučio kambarėlyje gyvenantis žmogus pasiima paskolą ir nusiperka visureigį.
Prieš kelis mėnesius Aukščiausiojoje Radoje lankėsi visų ES šalių parlamentų pirmininkai. Tai buvo pažintinis vizitas, jie domėjosi, kaip vykdomos reformos, ar efektyviai leidžiami ES pinigai.
Ukrainiečių žurnalistai parengė reportažą, kuriame parodė, kaip svečiai iš ES į Radą atvyko vienu autobusu, o Rados deputatai – labai prabangiais automobiliais. Reportaže buvo ir komentaras: mąstymo skirtumai akivaizdūs ir, kol jie nebus išgyvendinti, niekas nesikeis.
– Ar yra ko lietuviams pasimokyti iš ukrainiečių?
– Taip. Pasižiūrėję į juos turime prisiminti, kaip būti vieningiems. Mes labai greitai išlepome: net nepasiekę ES gyvenimo lygio vidurkio tapome tingūs, nenorime keistis, tobulėti, turėti visuomenės ir valstybės raidos viziją. Turėtume pasimokyti iš ukrainiečių ir pasitikėjimo savimi.
Čia yra toks populiarus anekdotas. „Noriu būti kaip Klyčko. – O ką dėl to darai? – Geriu alų.“
