Apie tai susijaudinęs rašo Kauno patriotas žurnalistas Arūnas Karaliūnas straipsnyje „Laisvės alėjos remontas – lyg užkeiktas piktųjų dvasių„. Nors tiesiogiai mano mintims dėl tramvajaus nepritardamas, autorius reiškia kartėlį dėl įstrigusios centrinės Kauno gatvės rekonstrukcijos.
Pasak žurnalisto, projektas dėl finansinių priežasčių, pasirodo, buvo supaprastintas (greičiausiai ir suprastintas), o galutinis rezultatas gerokai skirsis pirminio sumanymo. Taigi galima būtų manyti, kad po kelerių metų „intensyvaus“ kelio tiesėjų darbo jis pasieks net dabartinį alėjos lygį...
Granito plokščių kokybė taip pat kelia įtarimą, nes jos pradėtos skubiai ieškoti jau seniai atlikus žemės darbus. Skubos darbą velnias renka... Ar tik neatsitiks taip, kad vieną gražią dieną Kauno vadovai prisimins buvusią dangą ir atsidus: o juk ji dar buvo visai gera.
Tačiau plokščių kokybė dar ne svarbiausia. Kad Laisvės alėja yra mirusi gatvė, mato kiekvienas kaunietis. Anksčiau joje būdavo gausu kauniečių, studentų, dabar, atrodo, ir jiems čia nėra ką veikti. Miesto įstaigų, išskyrus savivaldybę, čia nėra, Zoologijos muziejus irgi pasislėpęs, kitų traukos centrų neliko, nekalbu jau apie Laisvės ir Daukanto gatvių tuščią kampą, paminklą neūkiškumui ir miesto dergimui.
Netgi žmonių santykiai šioje apleistoje ir vos gyvoje miesto vietoje taip pat degradavo. Pavyzdžiui, man užėjus į ne vieną, faktiškai tuščią alėjos kavinukę, tą šeštadienio vakarą niekas nekreipė į mane dėmesio, barmenės ir barmenai toliau šnekėjosi tarpusavyje įprastomis Kaunui temomis. Taigi, abejingumu dvelkia ne tik neva prestižinės gatvės vaizdas, bet net ir žmonių santykiai aptarnavimo vietose.
Tačiau labiausiai nustebino pats Laisvės gyvenimo tempas. Manau, kad ir paprastą dieną ir netgi darbo laiku žmonės čia ne skuba, rūpindamiesi savo ar miesto reikalais, bet lėtai šliaužioja, kaip ir miesto svečiai, žvalgydamiesi į buvusios sostinės neva didybę.
Būtent tas šliaužiojimas abejingais veidais (viskas jau šimtą kartų matyta) didžiulėje miesto centro erdvėje „numuša“ miesto gyvenimo ritmą iš aktyvaus į visiškai pasyvų.
Palyginus jį, tarkim, su Vilniaus Gedimino prospektu ar Klaipėdos centru, tai aiškiai matosi.
Iškelsiu revoliucinę idėją: Laisvės alėja yra per plati ir per ilga tokiam pėsčiųjų alėjos statusui. Tokiai paskirčiai, žinant mažėjantį Kauno gyventojų skaičių, ji tiesiog per didelė. Tolesnė pėsčiųjų promenada Senamiesčio gatvėmis Rotušės aikštės link visiškai patenkintų neskubaus pasivaikščiojimo mėgėjus. Tuo labiau, kad miesto svečiams, o ir kauniečiams architektūra čia žymiai įdomesnė, o gatvių plotis labiau atitinka žmogaus žvilgsnio parametrus.
Beje, dar geriau būtų, jei sankryžoje prie prezidentūros būtų ne požeminė perėja, bet požeminė pervaža, toks tunelis vietoje tranzitinio eismo gatvės leistų šios vietos antžeminę erdvę sutvarkyti žymiai optimaliau ir gražiau nei dabar.
Bet ką gi daryti su Laisvės alėja? Ankstesni mano siūlymas buvo paleisti belaidį tramvajų, tai suteiktų alėjai judėjimo įspūdį, gyvybės jausmą, o tramvajų retrodizainas, pvz., panašus į funikulierių vagonėlius, suteiktų tam tikro istoriškumo. Juk, pvz., Milane, bent jau toje linijoje, kuri eina pro La Scala, tramvajų vaizdas tikrai primena prieškario laikus.
Ne pirmos jaunystės tramvajai važinėja, pvz., Liepojoje. Šiame mieste veikia vienintelis tramvajų maršrutas ir jo neketinama atsisakyti. Tramvajai yra ir Daugpilyje. Todėl ir Kaune, įrengus senoviškus funikulieriaus ar „konkės“ tipo tramvajų vagonėlius, ne vienam smalsesniam piliečiui galbūt irgi atsirastų interesas pasižiūrėti ir pasivažinėti jais, o iš kito miesto ar šalies ir specialiai dėl jų atvykti į Kauną. Žinoma, miestiečiams naudotis ir kasdieniams susisiekimo reikalams.
Nereikėtų atsisakyti ir tramvajų linijos pratęsimo link Rotušės aikštės. Tokiu būdu atsirastų romantiškas, bet kartu ir funkcionalus susisiekimas nuo Vytauto parko papėdės iki Rotušės. Pėsčiomis įveikti tokią ar ne trijų kilometrų pėsčiųjų trasą ne visiems lengva.
Kiek žinau, Kauno vadovai kategoriškai nusistatę prieš tramvajų. Imkime kitą atgaivinimo variantą: grąžinkime automobilius į Laisvės alėją. Vilniaus Gedimino prospekto platumo važiuojamoji dalis čia nesukeltų kažin kokios transporto invazijos (Vilniuje ji nevargina), o privažiavimo patogumas leistų lengviau pasiekti įstaigas, jų be abejo padaugėtų, taip pat teatrus, viešbučius, kavines. Platesni šaligatviai prie namų, galbūt platesni nei Vilniaus Gedimino prospekte patenkintų ir pasivaikščiojimo mėgėjų poreikius. Užtektų vietos dviratininkų takams.
Žinoma, apie visą tai reikėjo pagalvoti prieš perkant granitą Kinijoje, tačiau gal nevėlu būtų ir dabar? Tuo labiau, kad ir A.Karaliūno straipsnyje prognozuojama, kad dėl tolimesnio Laisvės alėjos rekonstrukcijos etapo dar reikėtų labai rimtai pagalvoti.
Iš savo pusės manyčiau, kad atlikta „supaprastinta“ Laisvės rekonstrukcijos dalis kaip tik ir patvirtintų A.Karaliūno įžvalgas. Pasižiūrėjus į tokį vaizdą, kaip dabar jau šiek tiek matosi, tolimesnių darbų entuziazmas greičiausiai sumažės iki nulio.
