Kaimo krautuvėlės seniai pasiruošę. Kiaurą savaitę bambalius ir stiprų vaisinį vežėsi paletėmis, naktimis. Lentynose tik pavyzdžiai, savininkų daržinėlėse sukrautos sprogmenų atsargos. Kur be dokumentų ir be PVM. Įgaliotiniui asmeniškai dėžė tikro šnapso.
Susiraukę pardavėjos piktai varto murzinus, storus, sutrintus ir pribraukytus skolų sąsiuvinius. Česka 30 eurų. Kazimieras, tas, kur prie ežero – 49,90 ir dar paimti už tai, ką boba paėmė. Mikalauskų Sauliukui skolon neduoti ir už pinigus neparduoti. Nes už užpraeitą neatnešė ir nuėjo, niekšas, pas konkurentus.
Suneš ką per mėnesį gavo, ir bus galima mokesčius susimokėt. Cigarečių „Minsk“ pardavėjai irgi pavarys blokais. Vakare bus balius. Gal net šokiai. O jums vis blogai. Daugiau pozityvo, draugai!
Iš kiekvieno nieką už nesugebėjimus, kiekvienam po nieką pagal poreikius.Palaimintojo Markso dėsniai. Komunizmas amžinai gyvens pasaulyje, kur tau kažką DUODA.
Geria ne todėl, kad nėra specializuotų šnapso krautuvių ar valstiečiai liaudininkai dar ko nors neuždraudė. Jie atsiranda ir atsiranda iš tų, kuriems nepasisekė, kurių niekam nebereikia. Kurie neturi kur eiti.
Jie iš atstumtųjų ir nepritapusiųjų. Vienišųjų, kurių vaikiukai sau linksmai gyvena iš britų ar norvegų pašalpų. Iš tų, kurių traukinys nuvažiavo. Ir jokio bilieto kišenėje nebėra.
Nelaimingi žmonės. Tačiau gaila ir kartu negaila. Taip, šio kelio gale dalis jų tampa gyvūnais. Bet kalta ne tik situacija, kuri juos tokiais padarė. Žmogus juk ne plastilinas. Ne visi šitaip, tai kas, kad ta aplinka visiems vienoda.
Socialistiniame kapitalizme pirmiausia paėda stiprieji gyvūnai, o silpniesiems – pašalpų atliekos. Dykai, kad nusipirktume ramybę ir nebūtų išalkusios minios pirmyn. Sąžinės nuraminimo ir savisaugos rinkinukas prie alaus – stiprieji dantis sukandę leido sau paišlaidauti.
Bėda ta, kad dovanėlės išpaikino visuomenę, prigimdė parazitų ir patys stiprieji nebežino, ką su tų nuolat įkaušusių, vaikus į šulinius mėtančių pašalpų gavėjų ordomis daryti. Kaimo bobos tai rėkia, kad sterilizuoti. Bent palikuonių kad rūpūžės neturėtų!
Nepavyks. Kunigėliai greit nubalsuos, kad ir spermatozoidas yra gyvybė, kurią reikia gerbti. Net rašyti baisoka, kad nesulėktų farai ir neatimtų kompo su nulaužtais XP. Nes tai fašizmo propaganda – eugenika, mažumų sterilizacija...
Jei rimtai, tai čia ne apie pašalpas ar pijokus. Apie mus. Apie tai, ką visi mato, bet vaidina, kad nėra. Prisimenu, kaip kadaise V.Adamkus su svita buvo netyčia užklydęs į kaimo bėdžiaus pirkelę. Nešėsi lauk kaip nuo maro ir daugiau po kaimo pirkeles nelandžiojo.
Užtat suorganizavo galingą diskusiją ir konferenciją, kaip kovoti su skurdu. Pasipylė skurdo mažinimo programos. Padejavo politikai, parašinėjo žurnalistai, pralėkė metų metai. Lėšos įsisavintos. Kur dabar tos programos?
Demokratijos pagrindas tas, kad visi visuomenės sluoksniai būtų atstovaujami ir per politinius mechanizmus visuomenė susitartų. Lietuvoje skurdo sluoksnio niekas neatstovauja, tik visi apsimeta, kad atstovauja.
Tai kaupia įtūžį, nusivylimą ir griauna valstybę iš vidaus. Kas netikit – nueikit į turgų ar naują pigiausiąjį prekybcentrį, paklausykit ką kalba ir suprasit – jiems seniai sugriauta. Neapykantos tiek, kad vėl glėbiais mestų gėles po okupantų tankais.
Kiekviena revoliucija turi išspręsti socialinius klausimus. Dainuojanti Sąjūdžio revoliucija todėl ir buvo galinga, kad žmonės tikėjosi, jog ne tik išsilaisvinsime. Kad atsikratysime ir neteisybės, atskirties, valdžios nutolimo nuo žmonių ir galingųjų siautėjimo.
Todėl Sąjūdį rėmė didžiulė apolitiškų „paprastų žmonių“ dauguma. Bėda ta, kad išsprendus pagrindinį Nepriklausomybės klausimą ir ėmus atkurti valstybę, visi kiti lūkesčiai tapo antraeiliais ir buvo sėkmingai užmiršti.
Mes prieš privelegijas! – šaukėm nuo tribūnų minioms vėliavų miške skanduojant. Ir įvedėm dar didesnes ir įžūlesnes privelegijas sau. Gali ramiai mokyti visus gyventi ir mąstyti, sočiai gyvendamas iš rentos, dykai gautame sklype už lengvatinę paskolą susiręstoje pirkelėje.
Pradėtos karštligiškos žlugusios valstybės turto dalybos ir kovos dėl įtakos, smagiai dalyvaujant buvusiųjų elitui, greit suvokusiam laikinai nukritusias iš dangaus galimybes, sukūrė tai, ką turim.
Išoriškai sėkmingą, apgaulingai saugią Lietuvą, kurios gelmėse suspausta neapykantos ir susipriešinimo spyruoklė. Kaip iš to išeiti, nežino niekas. Kas sako, kad žino – netikėkit. Jie tenori jūsų kryželio biuletenyje.
Nors priežastis žino visi. Veiksmingas permainas gali padaryti tik elitas per savo deleguotus atstovus. Tačiau niekada nedarys, nes suinteresuotas esama padėtimi ir nuo jos pokyčių pats nukentėtų. Bet skalys apie tai gražiai, protingai ir nepailstamai.
Pašalpų Diena dar ilgai bus visaliaudinė šventė. Tol, kol bus pinigų pašalpoms. O kai pritrūks, viskas pasibaigs labai greitai. Tai surašyta istorijos vadovėliuose, kurių niekas, išskyrus studentus prieš sesiją, neskaito.
O vertėtų. Ten rastume visus atsakymus. Pamatytume, kad nesame unikalūs. Kad negalima amžinai gyventi į skolą. Kad būna metas akmenis rinkti. Kad viskas jau daug kartų buvo ir sprendimai ateina. Tik jie mums nepatiks.
