Tik tris dienas Kremliuje šmėstelėję šmėkliški komunizmo šmėklos gelbėtojai – nevykėliai trumpam įvarė nerimo neseniai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai.
Tačiau tai buvo toks blogis, kuris išėjo į gerą: žlugus pučui, Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo.
Sovietų kariškiai pasitraukė iš 1991 metais kruvinojo sausio dienomis užgrobtų pastatų, prasidėjo geriausias Lietuvos ir Rusijos santykių dešimtmetis.
Pučo Maskvoje dienomis svarbias pareigas Vilniuje ėję liudininkai portalui lrytas.lt atskleidė iki šiol nežinomų dramatiškų įvykių užkulisių.
Pasiuntė signalą CŽV
Dauguma Lietuvos žmonių apie pučą Maskvoje sužinojo ankstyvą 1991-ųjų rugpjūčio 19-sios rytą, pirmiausiai – iš užsienio radijo stočių, kurios SSRS vadovui reformatoriui Michailui Gorbačiovui įsiūbavus pertvarką, jau nebuvo slopinamos.
Pranešta, kad Kryme atostogaujantis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas sunkiai susirgo, o valdžią Maskvoje perėmė kažkos Valstybinis Ypatingosios padėties komitetas. Tačiau istorinėje atmintyje išliko tik juokingai skambanti šio operetinio pučo apgailėtinos organizacijos santrumpa – GKČP ( rus. Gosidarstvennyj Komitet Čerezvyčiajnoj Položeniji).
GKČP sudarė aštuoni nariai, tarp jų SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas, KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ir gynybos ministras Dmitrijus Jazovas.
Buvęs ilgametis Valstybės saugumo departamento vadovas (1998 – 2004 metais) Mečys Laurinkus portalui lrytas.lt atskleidė su tomis dramatiškomis dienomis susijusį faktą, apie kurį viešai iki šiol nepasakojo.
Likus savaitei ar daugiau iki pučo M.Laurinkus, kaip Lietuvos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, lankėsi JAV, ten neoficialiai sustiko su Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) atsakingais darbuotojais. Susitikimas buvo konfidencialus.
„Aš pateikiau žinių, kad Maskvoje vyksta kažkas negero. Mes gavome informacijos iš Lietuvą rėmusių rusų liberalų, kad pakėlė galvas konservatyvieji komunistai, bręsta suokalbis prieš M.Gorbačiovą. Amerikiečiai klausėsi labai įdėmiai. Jie net užsiminė, kad ateityje galėtų būti surengtas Lietuvos atstovų susitikimas su JAV prezidentu, tada juo buvo Georgas Bushas Vyresnysis“, – pasakojo M.Laurinkus.
E.Zingeris nuramino
Prasidėjus pučui Maskvoje, M.Laurinkus buvo vienu iš gynybą organizavusios struktūros narių.
Trys dienos pralėkė greitai, sovietų kariškiai faktiškai nespėjo pakelti galvų. Tačiau M.Laurinkui įstrigo viena įdomi detalė.
„Tada gyvenau „Draugystės“ viešbutyje. Išėjęs į lauką sutikau vieną sovietų generolą, kuris puolė postringauti – esą, dabar bus tvarka, rusai neleis Vokietijai valdyti Europos. Kaip tik pro šalį ėjo kolega Emanuelis Zingeris. Jis nugirdo pokalbį ir tik numojo ranka, pasakęs – et, nieko čia nebus. Jo žodžiai buvo pranašiški. Kai per televiziją pamačiau drebančias GKČP veikėjų rankas – pasidarė ramiau. Supratau, kad ši kompanija vargu ar išsilaikys, paskui juos Rusijos visuomenė neis“, – tų dienų įspūdžiais dalijosi signataras.
Pirmąją pučo dieną per Maskvos televiziją rodė Piotro Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“, – būtent ši detalė labiausiai įstrigo į atmintį iš nepavykusio pučo konteksto.
Tuo laiku buvęs Lietuvos Krašto apsaugos departamento (KAD) vadas, signataras Audrius Butkevičius jį kalbinusiam lrytas.lt žurnalistui sakė, jog apie pučą jis ir kiti to meto Lietuvos vadovai sužinojo anksčiau, nei per televiziją pradėjo rodyti „Gulbių ežerą“.
„Jau pučo išvakarėse gavome informacijos, kad Maskvoje vyksta paslaptingas kariuomenės judėjimas. Žinia apie tariamą M.Gorbačiovo ligą, GKČP kitą dieną manęs nepribloškė. Psichologiškai buvau pasiruošęs“, – teigė A.Butkevičius.
Rusų kariškiai praregėjo
Įdomu, kad apie keistą kariuomenės judėjimą Maskvoje Lietuvos gynybos ministrui pranešė ne kas kitas, o būtent Šiaurės miestelyje įsikūrę kariškiai. Tie, kurie jau linko palaikyti Lietuvos pusę.
„Akibrokštas, tačiau būtent po kruvinųjų sausio įvykių Šiaurės miestelyje pradėjo rastis Lietuvai prijaučiančių sovietų kariškių. Dalis jų praregėjo, pradėjo suprasti, kad Kremliaus politikai juos mulkina, jais naudojasi, pakiša. Iš esmės Šiaurės miestelis, jei taip simboliškai įvardinti visą kariškių korpusą Lietuvoje, pučo nepalaikė. Manau, tai buvo viena priežasčių, kodėl pučas neišsiplėtė ir žlugo Rusijoje. Juk Vilniuje buvo sutelkta desantininkų daliniai. O desantininkai buvo sovietų kariuomenės elito elitas. Jei taip galima sakyti, jie buvo mūsų rankose“, – teigė buvęs Krašto apsaugos vadovas.
Tiesa, užsitikrinti Vilniuje dislokuotų sovietų kariškių neutralumą pavyko ne iš karto. Rugpjūčio 19 dienos ankstų rytą KAM štabe, kuris tuomet buvo įsikūręs Profsąjungų rūmuose, pasigirdo telefono skambutis.
„Išgirdome reikalavimą nusiginkluoti. Vėliau įvyko mano ir Vytauto Landsbergio susitikimas su pulkininku, atrodo, atsiųstu iš Maskvos. Jis ėmė aiškinti, kad mūsų ginkluotosios pajėgos yra neteisėtos. V.Landsbergis ir aš atšovėme, kad tai sovietų armijos buvimas Lietuvoje neteisėtas, kad sausį ji puolė, žudė civilius gyventojus. Sovietų atstovas, buvo matyti, nesijautė tvirtai. Pasakėme, kad mes ginsimės ginklu, jei kariškiai puls. Sutarėme, kad neskubėsime imtis veiksmų, kiek įmanoma laikysimės santūriai, vengsime incidentų“, – pasakojo A.Butkevičius.
Nerimo dienos Kaune
Istorikai dažnai pabrėžia perversmininkų Maskvoje neryžtingumą, kuris buvo matyti ir stebint chaotiškus kariškių veiksmus Lietuvoje. Ir Vilniuje, ir Kaune.
Tomis dienomis Lietuvos televizijos ir radijo Kauno redakcijoje dirbęs žurnalistas Modestas Patašius prisiminė, kad pirmąją pučo dieną baimė buvo justi: juk tų pačių metų kruvini sausio įvykiai dar stovėjo prieš akis.
„Kai ryte sužinojau apie pučą, atvykau į redakciją S.Daukanto gatvėje. Duris buvo užtvėrę sovietų kariškiai, liepė nešdintis lauk, esą valdžia jau darbo žmonių, o ne nacionalistų rankose“, – prisiminė žurnalistas.
Rugpjūčio 19-sios naktį M.Patašius nakvojo ne namuose – jį sovietų saugumas ir armija buvo įtraukusi į „juoduosius sąrašus“, kaip aktyvų kruvinųjų sausio įvykių nušvietėją, sovietams, aišku, nepalankia linkme.
Žurnalistas kartu su operatoriumi Vytautu Selelioniu slapčia nufilmavo sovietų kariškių postus Gedimino, Kęstučio gatvėse ir ant Aleksoto tilto. Taip buvo sukurtas dokumentinis filmas „Trys pučo dienos Kaune“, tapęs vienu nedaugelio dokumentinio kino liudijimu apie trumpą, bet įtampos kupiną laiką naujausioje Lietuvos istorijoje. Deja, ši juosta kol kas neperdaryta pagal skaitmeninį formatą.
Okupantai atsiprašinėjo
M.Patašius prisiminė, kaip paskutinę pučo dieną kauniečiai jau atsigavo ir didžiulė minia apsupo LTVR redakcijos pastatą, iš kurio kariškiai jau kraustėsi lauk, sužinoję, jog Borisas Jelcinas išlaisvino M.Gorbačiovą.
„Pro langą miniai buvo išmestas raštelis, kuriame rusų kalba parašyta – atleiskite, žmonės, mes nekalti, vykdėme vadų įsakymą“, – pasakojo žurnalistas. – „Žmonės išlydėjo kariškius draugiškai, net gėlių įteikė. Džiaugėsi, kad okupantai traukiasi be kraujo praliejimo“.
Tačiau Vilniuje kraujas buvo pralietas, žuvo parlamentą saugojęs savanoris Artūras Sakalauskas.
„Lietuvos valdžia nusprendė nekviesti civilių prie parlamento, nerizikuoti jų gyvybėmis. Skirtingai nei sausio dienomis, pučo dienomis padėtis Lietuvoje ir byrančioje SSRS pasauliui buvo aiškiai suvokiama. Todėl Aukščiausiąją Tarybą patikėta saugoti mūsų ginkluotosioms pajėgoms, kurios nuo sausio jau buvo geriau apmokytos, uosčiusios parako. Parlamentą saugojo 100 KAD mokomojo junginio kariškių ir 150 savanorių“, – paaiškino pirmasis Lietuvos gynybos institucijos vadovas A.Butkevičius.
Paskutiniąją pučo dieną, kai kariškių aktyvumas visiškai gęso, pro parlamento rūmų apsaugą prasibrovė karinis visureigis su ginkluotas kariškiais.
Be kraujo neapsieita
Įsibėgėjęs kariškas automobilis pralaužė užtvarą, bet pateko į gynėjų spąstus, įvyko susišaudymas. Jo metu ir žuvo A.Sakalauskas.
„Aš iki šiol nesuprantu šio išpuolio esmės. Ar tai buvo provokacija, ar degtinės prisigėrusių sovietų kariškių bravūra? Tragiškas i mįslingas epizodas. Paaiškėjo tik tiek, kad išpuolį vykdė ne Šiaurės miestelyje dislokuoti kariai, o iš Rusijos tomis dienomis atsiųsti SSRS Vidaus reikalų ministerijos dalinių smogikai“, – kalbėjo A.Butkevičius.
Trys rugpjūčio nerimo dienos baigėsi nepriklausomybę paskelbusių Baltijos šalių ir Rusijos demokratinių jėgų pergale. Maskvoje įsitvirtino liberali B.Jelcino grupuotė: prasidėjo apie dešimtmetį trukęs Lietuvos ir Rusijos santykių aukso amžius.
„Turbūt niekada istorijos bėgyje dar nebuvo draugiškesnių santykių su Rusija, kaip po rugpjūčio pučo. Kariškiai iš karto pasitraukė nuo televizijos bokšto, kitų sausio dienomis užgrobtų pastatų, be jokių raginimų. Rusijos Gynybos ministerijai ėmė vadovauti Pavelas Gračiovas, Lietuvai labai palankus kariškis, su juo puikiai sutariau. Nors jokios sutartys dėl laikino okupacinės kariuomenės buvimo Lietuvoje nebuvo sudarytos, pavyko susitarti dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos ir kitų dalykų. Gaila, kad vėliau nesugebėjome pilnai išnaudoti to laiko, kai Rusija bandė tapti demokratine, potencialo. Jis labai praverstų šiais laikais, kai neoimperinė Vladimiro Putino politika Rusijos ir Lietuvos santykius pakreipė jau visiškai priešinga vaga, nei ji krypo 1991-ųjų rugpjūtį“, – apgailestavo A.Butkevičius.
