Smukus rublio kursui 50 metų teisininko paslaugų kainos itin patrauklios eurais atlyginimus gaunantiems užsieniečiams.
– Kokia tauta labiausiai domisi savo protėviais? – paklausiau jau 17 metų iš žmonių susidomėjimo kilme gyvenančio J.Kokašinskio.
– Šiais laikais protėvių ieško visi, bet dažniausiai Sankt Peterburgo archyvuose apie savo proprosenelius teiraujasi lietuviai ir lenkai. Kreipiasi ir nemažai estų, bet su liuteronų archyvais yra daug problemų. O katalikų archyvai išliko puikiai.
Anksčiau savo kilme daugiausia domėjosi tie, kurie turėjo kilmingų protėvių, o dabar žmonės dažniau ieško valstietiškų šaknų. Beje, jų istorijos įdomesnės.
– Per karą Leningradas buvo bombarduojamas, jau nekalbant apie valdžios permainas. Ar archyvai išliko?
– Visi Sankt Peterburgo archyvai puikiai išliko, nors daugelyje kitų Rusijos miestų archyvai karo metu pražuvo. Bajorų dokumentai prasideda nuo XVII a., valstiečių – nuo XVIII a. pradžios.
Bet pavyko rasti dokumentų ir iš XV amžiaus.
– Kiek kainuoja įrodyti kilmę ir rasti visus protėvius?
– Kaina priklauso ne nuo dokumentų ieškojimo archyvuose, o nuo tų dokumentų pateikimo.
Jei žmogus turi kuklų biudžetą, jam reikia tik informacijos, kur yra kokie dokumentai ir kas ten parašyta. Tokias išlaidas šiuo metu sau gali leisti ir vidutines pajamas turintis Rusijos gyventojas.
Jeigu niekur nereikia važiuoti – keli šimtai eurų, jeigu reikia vykti į kitus Rusijos miestus – daugiau. Juk viešbučiai ir kelionės kainuoja.
Bet dabar madinga dovanoti genealoginius medžius. Dažniausiai artėjant jubiliejui tokią dovaną žmogui parengia jo draugai. Dokumentai, kuriuos archyvuose randa specialistai, virsta stora knyga odiniais viršeliais – 500 ar 600 puslapių su nuotraukomis.
Su tokia knyga dirba žurnalistai ir visa leidėjų komanda – redaktoriai, korektoriai. Ir, aišku, labai geri fotografai – juk reikia itin kokybiškų nuotraukų.
Tai brangu. Knyga gali kainuoti net 2 mln. rublių (dabartiniu rublio kursu – apie 30 tūkst. eurų). Pigiausias variantas – 500 tūkst. rublių (7 tūkst. eurų).
Aš tokių užsakymų negaunu, bet šių knygų leidėjai kartais kreipiasi į mane.
– Ar būna, kad žmogus prašo sufalsifikuoti dokumentus ir rasti jam itin kilmingų protėvių?
– Dabar taip nebedaroma. Bet dar prieš dvidešimt metų tokių atvejų būdavo. Norėčiau jus patikinti – nė vienas save gerbiantis archyvaras to nedarys. Galiu tik numanyti, kad tai įmanoma, – tereikia duoti neteisingas nuorodas į bylas. Kiek žinau, keletas tokių bandymų buvo.
– Ar esate radęs dokumentų, patvirtinančių karališką kilmę?
– Man neįdomu ieškoti karalių giminės medžių. Tuo ir be manęs užsiima daug žmonių – sunku tikėtis rasti ką nors įdomaus.
– Kas labiausiai įsiminė per 17 metų ieškojimų?
– Įdomiausias darbas prasideda, kai į mane kreipiasi prašantys patikrinti šeimos legendas žmonės. Jie nori išsiaiškinti, kas jose išgalvota, o kas – tikra.
Kiekvienoje šeimoje iš kartos į kartą perduodami pasakojimai – šeimos legendos – ir galų gale kam nors šauna į galvą jas patikrinti. Mano manymu, didžioji tų pasakojimų dalis būna išgalvotos, aplipusios labai nuo teisybės nutolusiomis detalėmis – kalbu apie rusiškas šeimos legendas.
Vienas klientas prašė patikrinti pasakojimą, kad jo prosenelis mokėsi universitete su Vladimiru Leninu. Kaip žinoma, V.Leninas mokėsi Kazanės universitete, bet mano klientas ten savo prosenelio nesėkmingai ieškojo dvejus metus.
Tad pasižiūrėjau į Sankt Peterburgo universiteto archyvus ir vos per 10 minučių radau jo prosenelį. Šiame universitete V.Leninas, žinoma, nesimokė.
Bet dar viena karta anksčiau pavyko rasti sąsajų – to žmogaus prosenelio tėvas gyveno Simbirske ir dirbo vienoje įstaigoje su V.Lenino tėvu Ilja Uljanovu – pradinių mokyklų inspektoriumi. Matyt, taip ir atsirado ši legenda.
Kitas klientas pasakojo, kad jo prosenelis per Rusijos ir Japonijos karą buvo apdovanotas keturiais Šv.Jurgio kryžiais, kuriuos 1917 metais nuskandino Sankt Peterburgo kanale išsigandęs revoliucijos.
Paklausiau jo: „Ar jūs pats tikite tuo, ką kalbate: tiek apdovanojimų gavęs žmogus tikrai turėjo būti drąsus – negi jis galėjo taip išsigąsti?“ Pradėjome tikrinti – iš tikrųjų apdovanotas, tik ne keturiais kryžiais, o vienu daug kuklesniu ordinu.
– Ar kreipiasi žmonės, kurie sako, kad visiškai nieko apie save nežino?
– Nuolatos. Pirmiausia aš užduodu daugybę klausimų. Man atsako: „Nieko neprisimenu, nieko nežinau.“ Tada aš paaiškinu: „Kuo daugiau prisiminsite, tuo mažiau kainuos.“
Jei jau nutarėte ieškoti protėvių, mano patarimas toks: gerai išsiklausinėkite vyresnių šeimos narių, ištyrinėkite dokumentus, kurie saugomi jūsų šeimoje.
– O kaip dėl KGB archyvų?
– Su KGB archyvais stengiuosi nedirbti – reikia pildyti daug paraiškų ir tvirtinti įgaliojimų.
– Protėvių paieškos susijusios su tam tikra rizika. Ar teko klientą nuliūdinti?
– Kartą į mane kreipėsi palyginti jaunas ir sėkmės lydimas žmogus. Jis norėjo žinoti kuo daugiau apie savo senelį – žymų partinį veikėją, dirbusį Leningrade ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje.
Apie tokius žmones išliko daug dokumentų. Nesunkiai nustačiau, kad 1930 metų pradžioje tas veikėjas pakliuvo į bjaurią istoriją – pasigėrė ir pametė Visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos nario bilietą. Už tai anksčiau griežtai bausdavo, bet greičiausiai jis turėjo labai įtakingų draugų, nes jam tai buvo dovanota.
Iš to džiaugsmo jis išvyko atostogauti, vėl pasigėrė ir antrą kartą pametė partijos nario bilietą. Čia jau niekas nebegalėjo jam padėti – per tris mėnesius pamesti du bilietus! Žmogus nutarė išvengti bausmės ir pats savo noru paprašė jį ištirti psichiatrijos ligoninėje – esą jam traukinyje pasidarė bloga, jis nieko neatsimena.
Bet ligoninėje jam buvo nustatyta sunki psichikos liga. Be to, dar ir paveldima – jo motinos šeimoje ja sirgo kas antra karta.
Susitikęs klientą paklausiau: „Tikrai norite žinoti viską? Daug kas jums nepatiks.“ Tačiau jis paprašė sakyti viską, o išgirdęs labai susikrimto – kam tokie dalykai patiktų?
Beje, jei dokumentai rodo kilmę, nebūtinai taip ir yra. Visko būna.
Aš pats ieškodamas savo protėvių iš motinos pusės ilgai kalbėjausi su senele. Tada nuvažiavau į archyvą ir pagal jos pasakojimus radau visus protėvius, išskyrus vieną.
Keturis mėnesius ieškojau – veltui. Galų gale skambinu senelei. Ji sutrikusi sako, kad tai – šeimos paslaptis: moteris pagimdė vaiką ne nuo savo vyro.
Vėliau jos vyras tą vaiką pripažino savu, bet dokumentai buvo supainioti. Dabar žinau ir biologinę kilmę, ir tą, kurią rodo dokumentai. Reikia suprasti, kad dokumentai – viena, o kilmė – visai kas kita.
– Kaip jums atrodo, kam žmonėms reikia žinoti savo kilmę?
– Yra trys pagrindinės priežastys. Pirma – garbės troškimas: žmonėms norisi garsių protėvių, herbų. Kita priežastis – labai racionali ir paplitusi tarp mano klientų iš Lietuvos: kiek žinau, pas jus veikė restitucijos įstatymas. Žmonės bando įrodyti savo teises į išlikusį turtą.
Bet daugumai žmonių tiesiog įdomu, iš kur jie atsirado. Atsimenate Kūlverstuką iš animacinio filmo, kuris nuolat klausė, kas jis ir iš kur atsirado? Dabar žmonės nebenori būti kūlverstukais.
Be to, rasti protėvį – savotiškas malonumas. Vieni kolekcionuoja saldainių popierėlius, kiti – protėvius. Gilyn, platyn – be jokių racionalių priežasčių. Dar vienas, dar vienas.
Tas, kuris renka saldainių popierėlius, irgi negalėtų paaiškinti, kam jam to reikia. Kol nenusibos. Vieni žino 2 tūkst. protėvių, kiti – 5 tūkst.
Dažniausiai į mane kreipiamasi su dviejų rūšių prašymais: arba rasti kuo daugiau, arba vieną žymų protėvį.
– Kaip tapote archyvaru?
– Būdamas dvidešimties susidomėjau, kas buvo mano protėviai, ir išklausinėjau savo senelį. Po daugybės metų, kai pradėjau tuo rimčiau domėtis, ši informacija labai pravertė.
Pradėjęs ieškoti savo šaknų ne tik susipažinau su archyvais, bet ir užmezgiau daug naudingų pažinčių. Vis daugiau žmonių prašydavo manęs padėti rasti jų protėvius. Kartą supratau, kad ieškodamas dokumentų archyvuose galiu uždirbti tiek, kiek savo tuometiniame darbe, – dirbau teisininku vienoje įstaigoje – ir pasirinkau archyvus.
Aišku, turtų iš to nesusikrausi, bet pragyventi užtenka.
– Kaip reaguoja giminės, kai kas nors pasibeldžia ir praneša: „Mes turime bendrą protėvį“?
– Įvairiai. Daugiausia stebisi: ko tam žmogui iš mūsų reikia?
Kartą norėjau parodyti sūnui protėvių gimtinę. Nuvykome, pasibeldėme į vieno iš tolimų giminaičių namus: jis mūsų net per slenkstį neįsileido – kalbėjo per tvorą. Pasakiau sūnui: „Štai, sūnau, žiūrėk – taip atrodo tikrieji šlėktos.“
Bet kitas mūsų niekada nematęs ir negirdėjęs giminaitis pakvietė jo namuose viešėti tiek, kiek norėsime.
XIX amžiuje gyvenę Lietuvos bajorai nustebtų sužinoję, kad padeda neblogai uždirbti Sankt Peterburgo teisininkui Jevgenijui Kokašinskiui. Jis protėvių ieškantiems žmonėms atskleidžia praeities paslaptis.
Prieš bajorus – gudrus imperijos planas
Kai po galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrė didžioji LDK dalis, jos bajorai sudarė 8–10 proc. gyventojų. O Rusijos imperijoje jų buvo 2–3 proc. Kaip teigia istorikas Ryšardas Gaidis (nuotr.), toks gausus Lietuvos bajorų būrys Rusijos imperijai reiškė didžiulę jų integracijos problemą.
Būtinai reikėjo pasirūpinti, kad „naujieji bajorai“ būtų lojalūs Rusijos imperijai. Buvo svarbu ne tik procentinis bajorų ir nebajorų santykis – Rusijos imperija aneksavo politiškai sąmoningą žmonių grupę, kuri faktiškai buvo įpratusi veikti pagal Vakarų politikos tradicijas – aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime.
Bandydama išspręsti nepatikimiausios gyventojų grupės problemą, Rusija ėmėsi gudraus plano išreikalauti kilmės dokumentus. Mat nemaža dalis nusigyvenusių šlėktų tuo metu dokumentų nebeturėjo – jie buvo pražuvę per gaisrus ir karus ar buvo prarasti kitomis aplinkybėmis.
Taip Rusija sumažino Lietuvos bajorų skaičių, nustumdama kai kuriuos bajorus į valstiečių luomą. Aišku, jie netapo baudžiauninkais, bet gyveno kaip laisvi ūkininkai.
Procesas vyko iki XIX a. antrosios pusės. Bajorystės patikros komisijoms buvo vadovaujama iš Sankt Peterburgo. O Lietuvoje veikiančioms komisijoms vadovavo vietos bajorai, kurie buvo linkę padėti. Tad visi duomenys, surinkti apie bajorus, buvo pervežti į Sankt Peterburgą ir galutinis sprendimas dėl bajorystės buvo priimamas ten.
