Kadangi šią pasaką rašė liūdnasis H.Ch.Andersenas, viskas baigėsi kruvinai. Šešėlis melagingai įskundė savo šeimininką, jį nubaudė mirtimi, o princesė atiteko Šešėliui. Istorijos moralas: neik su velniu obuoliauti – paliksi be obuolių ir be terbos. Arba galvos.
Bet kam rūpi tos senos istorijos? Juk prieš rinkimus sekamos kitos pasakos. Štai naujausia. Seimo rinkimuose nedalyvaujantis ir Europos Parlamente liekantis Darbo partijos vedlys V.Mazuronis paskelbtas šešėliniu premjeru.
Atrodytų, saugus variantas: ir atsakingas postas keliems mėnesiams paskirtas, ir pamėgtai europarlamentaro algai – jokios grėsmės.
Vis dėlto žaidimai su šešėliais turi ir tamsiąją pusę. Ne tik pasakose.
Ar dar pamenate šešėlinį ministrą pirmininką E.Masiulį? Kur jis dabar? Arba to paties šešėlinio liberalų kabineto susisiekimo ministras R.Mikaitis, netrukus sulaukęs kratų savo namuose. Dar ten buvo tokia šešėlinė kultūros ministrė D.Teišerskytė, vėliau išgarsėjusi skandalingu skrydžiu sėdint „tarp negro ir klozeto“.
Sakysite, čia tik liberalų prakeiksmas? Kažin.
Paklauskime šešėlinės konservatorių krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės, kokios miglos buvo užslinkusios anuomet, kai oro uoste dėl maldininko kilo tokių „įvairių minčių“, kad paskui teko skubiai atsiprašinėti ir tas įžvalgas trinti.
Beje, „darbiečiai“, be kita ko, raginantys po rinkimų drastiškai sumažinti ministerijų skaičių iki 4 ar 5, saviškiams paskirstė jau mažiausiai aštuonis šešėlinius portfelius.
Peršasi dvi išvados – arba jie neapsakomai drąsūs, arba neskaito liūdnų pasakų apie šešėlius.
