Ir šiandien, nors dauguma kalba apie ją anonimiškai, atsiranda vis daugiau išdrįstančių pasakyti, kas iš tikrųjų kaltas dėl telšiškio kelių patrulių būrio vyriausiojo patrulio Liudo Šimkaus tragiškos žūties.
Užuojautą L.Šimkaus šeimai viešai pareiškė premjeras, vidaus reikalų ministras, prezidentė Dalia Grybauskaitė užuojautos žodžius pasiuntė kartu su gedulingu vainiku. Manau, daugiau negu ciniška buvo skaityti ne kaltės prisipažinimo, o sovietiniu patosu atsiduodančius pagrindinio policijos reformos sumanytojo, buvusio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio žodžius: „Liudas žuvo vykdydamas savo pareigą“.
Ir, kreipdamasis į vidaus reikalų statutinius pareigūnus, tęsia: „Dirbate sunkų, atsakingą ir tikrai pavojingą darbą. Kasdien esate tarsi mūšio lauke, priešakinėse barikadose. Už jūsų – mes visi, Lietuvos žmonės“. Tetrūksta antrojo pasaulinio karo sovietinės propagandos vokiečių patrankų mėsa paverstiems kariams siųsto padrąsinimo: „Už mūsų – Maskva“.
Tačiau ar yra nors viena pareigybė, kurią užimančio žmogaus pareiga vardan aplinkybių – šiuo atveju aplinkinių saugumo ir gyvybės – aukoti savo gyvybę? Sovietiniais laikais tai buvo suprantama ir net vaikams nuo darželio laikų skiepijamas tokio „patriotizmo“ jausmas.
Šiandien suprantame, kad kiekvienas privalome dirbti tai, ką geriausiai išmanome – visuomenės ginti su ginklu rankoje nebus siunčiamas ginklo rankoje neturėjęs asmuo, o valstybės nevaldys, kaip anksčiau žadėjo vienas vienareikšmiškai neigiamai vertinamas revoliucionierius – „kiekviena virėja“.
Nors buvęs ministras bei naujasis policijos generalinis komisaras ir bando kratytis minties, kad L.Šimkaus žūtis susijusi su policijos reforma, Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė atvirauja, kad policijos sistemoje per trumpą laiką „padarytas chaosas ir makalynė“.
„Visi vos ne kabinetiniai pareigūnai, kurie neatitinka nei sveikatos, nei fizinio pasirengimo, turi išvažiuoti į įvykius. (…) Šiai dienai ir turime rezultatą“, – rėžė profsąjungos lyderė.
Jei ankstesnioji policijos vadovybė savotiškais saldainiais – šiltomis pareigybėmis stengėsi pamaloninti ir link savęs patraukti kai kuriuos profsąjungos lyderius, panašu, kad dabartinė vadovybė į profsąjungos reikalavimus nekreipia jokio dėmesio. R.Katinienė sako, kad „nauja policijos vadovybė nesugebėjo įvykdyti susitarimų, kurie buvo pasiekti su profesinėmis sąjungomis per šakos sutartį, kad tikrai būtų siekiama saugios ir sveikos darbo vietos policijos pareigūnui.
Buvo sudaryta eilė darbo grupių, įsteigti komitetai, tačiau policijos vadovybė nesugebėjo kontroliuoti ir įpareigoti pareigūnų, kurie buvo darbo grupėse, kad jie imtųsi priemonių, jog saugios darbo vietos būtų sukurtos“.
Jei ne policijos reforma, kelių patrulis L.Šimkus nebūtų siunčiamas malšinti šeimyninio konflikto.
Antra vertus, tragedijoje galima įžvelgti ir šių dienų realijas: dalis policijos pareigūnų yra psichologiškai nemotyvuoti, kai per kelias sekundes turi apsispręsti – šauti ar ne į galimą pažeidėją, ir kokios gali būti to pasekmės. Visi prisimename pastarųjų metų įvykius, kai savo pareigą ir tarnybinį ginklą panaudojęs pareigūnas po to turėjo vaikščioti po teismus.
Tokie įvykiai, kai valstybė ir politikai mus ginančius pareigūnus nuteisia už sąžiningai atliktą pareigą ir priverčia atsisakyti tarnybos, kitus – stovinčius grėsmės akivaizdoje, priverčia pagalvoti – ar jis pats, paspaudęs gaiduką, vėliau neatsidurs už grotų?
Policijoje iki reformos buvo griežta specializacija. Apylinkės inspektoriaus galvos skausmas – prevencija, kriminalinės policijos darbuotojo – nusikalstamų veikų tyrimas ir užkardymas, o patrulis, turintis visas reikalingas specialiąsias priemones ir specialiai apmokytas, privalėjo reaguoti į įvykius. L.Šimkų reforma buvo padariusi „universaliu“ policininku, tačiau ar pagal jo galimybes?
Žinoma, galima ginčytis ar kabinetinis tyrėjas sugebės realiai reaguoti kritinėje situacijoje, ypač jei įtariamasis gali panaudoti šaltą arba šaunamąjį ginklą.
Tačiau kad po policijos reformos – o ji turėtų baigtis šių metų pabaigoje – nukraujavo ne tik kriminalinė policija, netekusi geriausių specialistų, bet ir pati sistema, šiandien labiau nei akivaizdu.
Vilniaus apskrityje praėjusiųjų metų gruodį buvo panaikinta apie 300 etatų, šių metų rugpjūtį – dar panašiai tiek pat. Šiandien apskrities policijos komisariatuose yra apie 440 „neužimtų“ etatų, nemaža dalis moterų (o jos sudaro virš 30 procentų visų dirbančių pareigūnų) yra motinystės atostogose. Taigi apskrities policija sukomplektuota tik maždaug 60 procentų.
Tad kyla pagrįstas klausimas: kiek netekčių turės įvykti, kad suprastume, kokiu klystkeliu nuvesta policijos sistema?
Visvaldas Račkauskas yra buvęs policijos generalinis komisaras
