Remiantis pirminiais tyrimo duomenimis, pareigūnas nusprendė naudoti elektrošoką, kuris, kaip teigiama, nesuveikė. Tačiau galėjo būti ir kita priežastis. Labai tikėtina, kad L.Šimkus tiesiog nedrįso net išsitraukti pistoleto, bijodamas pats sėsti į teisiamųjų suolą. Ir net būti apšauktas žudiku, jei grumtynių su paklaikusiu ir peiliu ginkluotu chuliganu pasekmės būtų buvusios lemtingos.
Pernelyg aptakios instrukcijos
„Pareigūnai iš tiesų vengia, bijo panaudoti tarnybinį ginklą net tais atvejais, kai padėtis būna kritiška ir jo gyvybei, sveikatai gresia pavojus. Deja, įstatymai, apibrėžiantys sąlygas, kuriomis galima panaudoti, ir iki kokios ribos, tarnybinį ginklą, yra labai abstraktūs. Nurodyta, kad ginklą panaudoti galima, kai iškyla pavojus jo paties ar aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei.
Bet kaip nustatyti ribą, nuo kurios pavojus yra tokio lygio, kad galima naudoti ginklą? Nurodyta, kad iš pradžių turi būti paleistas įspėjamasis šūvis, tik kraštutiniu atveju galima taikytis į žmogų – bet koks atvejis laikomas kraštutiniu? Teisinė bazė, apibrėžianti pareigūnų saugumą, nevykusi, pernelyg abstrakti“, – teigė Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) vadovė Roma Katinienė.
Lietuva – ne Amerika, kur, jei tikėsime holivudiniais veiksmo filmais, sulaikymo operacijos metu įtariamąjį nušovę pareigūnai blogiausiu atveju stresui numalšinti sušlamščia kelias spurgas.
O jei netyčia nupila nekaltą, iš liūdesio dar išgeria pusę butelio viskio kaip Bruce'o Williso personažas viename tokių filmų. Bet gal tikrovė kitokia, JAV ir Vakarų Europos šalyse pareigūnams galioja dar griežtesnės ginklo panaudojimo taisyklės?
Ne, Holivudas bent jau šiuo atveju nedaug fantazuoja. Tokį įspūdį susidarė ir anksčiau JAV lankęsis Vytautas Grigaravičius – Alytaus meras, buvęs ilgametis policijos darbuotojas, Lietuvos policijos generalinis komisaras (2001–2008 m.). Jam teko matyti dramatišką peiliu ginkluoto vyro, galbūt protiškai nesveiko, sulaikymo operaciją Vašingtone, netoli Baltųjų rūmų.
Amerikiečiai nesiterlioja
„Vyras buvo ginkluotas peiliu, elgėsi keistai. Pareigūnai paleido įspėjamąjį šūvį, liepė mesti ginklą. Tas nepakluso, tada šovė į kojas, paguldė ant žemės. Vyriškis priešinosi, jį tada suvarpė kulkomis“, – pasakojo V.Grigaravičius.
Buvęs Lietuvos policijos vadovas sakė manantis, jog, viena vertus, JAV policininkų teisės panaudoti tarnybinį ginklą yra perteklinės.
„Kita vertus, Amerikoje kitokia padėtis, ten daugelis lengvai įsigyja ginklą. O Lietuvoje pareigūnas atsiduria keblioje padėtyje. Jis tarsi turi pakankamą ginkluotę: lazdą, eletrošoko prietaisą, tarnybinį ginklą. Policininkai išmokomi šaudyti, treniruojami. Tačiau vienas dalykas – pyškinti šaudykloje, kitas – šauti į žmogų. Ne kiekvienas tam ryžtasi. Juolab kad pareigūnas žino, kas tokiu atveju bus“, – kalbėjo V.Grigaravičius.
Panaudojus tarnybinį ginklą, nors ir išvengus žmonių aukų, atliekamas tyrimas. Ginklas iš pareigūno paimamas, tačiau tarnybą eina toliau. Ir jei tyrimo metu tektų dalyvauti pavojingoje operacijoje, tai darytų beginklis.
Anot buvusio policijos vadovo, toks pareigūnas neretai pasijaučia lyg įtariamasis – jis ilgai kamantinėjamas, atliekamos ekspertizės. Taigi be sąžinės priekaištų, jei operacijos metu žūva žmogus, pareigūnas dar verčiamas jaustis lyg nusikaltėlis.
Ir jį gali visiškai morališkai pribaigti autoritetingų politikų postringavimai apie policijos savivalę ir neatsargumą.
Suerzino prezidentės pamokslai
Visuomenė, ypač radikaliai nusiteikusi jos dalis, mėgsta šūkauti, esą su nusikaltėliais reikia elgtis griežčiau, „statyti prie sienos“. Tačiau jei panaudojus tarnybinį ginklą žūva žmogus, tegul ir įtariamasis, ta pati visuomenės dalis puola smerkti pareigūnų.
Taip atsitiko po skaudaus incidento Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje ties Druskininkais 2015 metų rugpjūčio 27 dieną, kai pasienietis, vydamasis kontrabandininkus ir taikydamasis į bėglių automobilio padangas, pataikė į aštuoniolikmetį. Vaikinas nuo žaizdos mirė.
Tada prezidentė Dalia Grybauskaitė puolė priekaištauti pareigūnams, kad šie peržengė ribas, nemoka šaudyti.
„Politikai tokiu atveju turėtų susilaikyti nuo komentarų. Nors tiek, jei nepasirūpina pareigūnų saugumu. Jeigu iš tiesų yra priekaštų dėl mokymų naudotis tarnybiniu ginklu, dėl to irgi kaltas mažas finansavimas. Neužtenka lėšų šaudymo įgūdžiams gerinti, šaudykloms, geriems treneriams“, – priekaištus valdžiai žėrė LPPS pirmininkė R.Katinienė.
Kalbų daug, darbų mažai
Jos manymu, policininkai verčiau rizikuoja savo gyvybe, kaip šiuo atveju Telšių rajono policininkas L.Šimkus, nei išsitraukia ginklą, rizikuodami patys atsidurti teisiamųjų suole.
Taip atsitiko Tauragės policininkui Ruslanui Motko, kuris, vydamasis apsvaigusį vairuotoją, šūviu sužeidė bėglio automobilyje sėdėjusį keleivį.
Tai įvyko 2006 metais, bylinėjimasis truko net dešimt metų. Po ilgų teisminių procedūrų pareigūnas vis dėlto pripažintas kaltu, jam priteista net atlyginti civilinę žalą nukentėjusiajam.
Tokie teismų sprendimai, V.Grigaravičiaus ir R.Katinienės nuomone, dar labiau trikdo pareigūnus, kai jiems tenka rinktis: išsitraukti pistoletą ar rizikuoti gauti dūrį peiliu į kaklą, kaip tai nutiko pirmadienį palaidotam L.Šimkui.
Telšiškis pasirinko antrąjį variantą. Ir sulaukė iškilmingų laidotuvių, paguldytas į valstybine trispalve uždengtą karstą.
Į klausimą, aktualų Lietuvos pareigūnams, kada verta išsitraukti ginklą, liko neatsakyta. Apie būtinybę stiprinti pareigūnų saugumą ir jėgos veiksmus reglamentuojančią teisinę bazę kalbama jau seniai, rengiami įstatymų projektai. O per tą laiką iš jų narkomanai atima automatus, provincijos girtuokliai bado peiliais.
