Imta kalbėti apie reikalingomis priemonėmis neaprūpintus pareigūnus, ieškoti jų vadovų asmeninės atsakomybės. Ir, žinoma, reikalauti didesnio finansavimo visai sistemai.
Vis dėlto ar tokia reakcija į patrulio L.Šimkaus nužudymą yra adekvati?
Nepriklausomoje Lietuvoje tarnybos metu gyvybės neteko daugiau nei trys dešimtys pareigūnų. Itin skaudūs buvo 1995-ieji, kai nuo banditų šūvių ir kitų veiksmų žuvo net penki policininkai.
Vėlesniais metais irgi nuolat pasitaikydavo pareigūnų mirčių per ginkluotas išpuolius, eismo įvykius ar kitokiose pavojingose situacijose.
Kariškiai, ugniagesiai gelbėtojai, policininkai. Tai – pavojingos profesijos, kurioms reikia specialaus pasirengimo ir nuolatinių treniruočių, nes nuo to gali priklausyti gyvybė. Kulkos, ugnis, ašmenys, apduję vairuotojai – tokia yra šių tarnybų kasdienybė, o juk nelaimės daugelį žmonių ištinka ir gerokai ramesnėmis aplinkybėmis.
Kitas klausimas – ar valstybė padarė viską, kad jos piliečių saugumą turintys užtikrinti policininkai galėtų tinkamai atlikti savo pareigas?
Policijos generalinis komisaras L.Pernavas antradienį į šį klausimą atsakė teigiamai.
Rugpjūčio 12-ąją į iškvietimą Tryškių miestelyje ekipažas vyko turėdamas visas būtinas priemones: ginklus, neperšaunamąsias liemenes ir elektros impulso prietaisus „Taser“. Tą vakarą Telšių rajone dirbo net keturi ekipažai, todėl ką nors kaltinti dėl sistemos neveiklumo ar patrulių trūkumo irgi neišeina.
Tačiau dar 2008 metais finansavimas policijai buvo drastiškai nurėžtas, o vėliau padaryta rimtų klaidų. Nenuoseklios reformos sukėlė dar daugiau chaoso ir sumaišties šioje sistemoje.
Kaip vakar pažymėjo policijos profesinės sąjungos pirmininkė R.Katinienė, pareigūnai, ir taip būdami nesaugūs dėl savo socialinių garantijų bei darbo užmokesčio, šiame chaose tapo dar nesaugesni.
Padėtis lyg ir taisosi. Tiesa, ne taip greitai, kaip daug kam norėtųsi. Antai 2014 m. policijos ginkluotei išleista 162 tūkst. eurų, o štai šįmet pirkimų bus 2 mln. 250 tūkst. eurų vertės. Tai net keturiolika kartų daugiau. Prieš dvejus metus policija turėjo vos 300 apdriskusių neperšaunamųjų liemenių, o dabar jų yra 800, ir visos naujos. Prietaisų „Taser“ padaugėjo nuo 240 iki 800.
Atrodytų, nestinga nei ginklų, nei kitokių priemonių. Bet problemos, ko gero, yra sudėtingesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O policijos vadovybė pati viena jų išspręsti tiesiog nepajėgi.
Žinoma, įvykusi tragedija ne tik vėl privertė kalbėti apie policijos bėdas, bet ir tapo proga pasireklamuoti kandidatams į valdžią ar šiaip mėgėjams drumsti vandenį.
Nusišnekėta net iki tokių pareiškimų, esą tramdyti kaimiečio smurtautojo reikėjo siųsti rinktinės „Aras“ vyrus. Tarsi pamirštant, kad šalyje per valandą užfiksuojama vidutiniškai penki pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje. Tad kokio dydžio turėtų būti ta elitinė rinktinė?
Šiame informaciniame emocijų persunktame triukšme sunkoka išgirsti protingų balsų, ypač tai, ką kalba patys policininkai. O jie sako štai ką: per susidūrimus su pažeidėjais nejaučiame valstybės užnugario, nepasitikime savo jėgomis.
To užnugario ypač reikia, nes bet kuris vyras ar moteris tarnyboje gerai žino, kuo gali baigtis ryžtingi veiksmai prieš bėglius, banditus ir kitus teisės pažeidėjus.
O kai to užnugario nejusti, Lietuvoje daugėja pasipriešinimo pareigūnams, jų teisėtų reikalavimų nevykdymo, nepaklusimo reikalavimui sustoti, garbės ir orumo įžeidimo atvejų. Nuobaudų tokiems pažeidėjams griežtinti neketinama, teismai linkę skirti vis švelnesnes bausmes.
Maža to, dalis visuomenės tokiam požiūriui nebyliai pritaria. Kai žinomas dainininkas girtas įkliūva prie vairo, o paskui iškeikia patrulius, į tai niekaip nereaguoja nei renginių organizatoriai, nei publika. Suprask, štai koks šaunuolis, viskas čia gerai.
Ar verta stebėtis, kad teismuose vis dažniau nuskamba pareiškimai, esą pareigūnai pernelyg jautriai reaguoja, kai jiems pasipriešinama, kai jie keikiami ir žeminami. Už pareigūno sveikatos sutrikdymą užpuolikai nuteisiami labai retai. O sulaikęs pasipriešinusį nusikaltėlį ir ranką jam išnarinęs patrulis užtampomas po teismus.
Tad kieno pusėje valstybė – teisės sergėtojo ar pažeidėjo? Kur teisės aktai, numatantys, kad pareigūnas šaunamąjį ginklą galėtų panaudoti esant net menkiausiems požymiams, jog jam gresia pavojus? Kada bus sugriežtinta atsakomybė už bet kokio pobūdžio pasipriešinimą policininkams ar jų reikalavimų nevykdymą? Į tokius pareigūnų klausimus po nelaimės Telšių rajone kol kas negirdėti aiškių atsakymų.
Beje, o ką apie visą šią padėtį mano prezidentė, kadaise itin griežtai pasmerkusi pareigūnų šūvius į sprunkančius kontrabandininkus?
Ar D.Grybauskaitei neatrodo, kad jos žygis už saugią Lietuvą būtų sėkmingesnis, jei šalies vadovės palaikymą pajustų tie, kurie tai daro kasdien ir kasnakt?
