Vilija Pilibaitytė-Mia – ne vienintelis žinomas Lietuvoje žmogus, nusvilęs neįprastoje veikloje.
Tačiau daugelis „Lietuvos ryto“ kalbintų scenos ar ekrano žvaigždžių šiandien vengia prisiminti savo kritimą iš kavinių ir restoranų verslo.
Dirbo po 18 valandų per dieną
„Sveiki, noriu pasidalyti savo darbo patirtimi garsios žvaigždės restorane pavadinimu „Pepe“, – taip prasidėjo padavėjos pasakojimas socialiniuose tinkluose. – Atėjau į darbo pokalbį, kaip ir visi normalūs žmonės, su rekomendacijomis, CV ir panašiai.
„Direktorės“ laukiau gal pusę valandos, na, tiek to, viskas gerai, tai buvo gegužės 3 diena. Susitarėme, kad gegužės 4 dieną ateisiu pasibandyti porai valandų, bet teko dirbti visą dieną. Nuo tada viskas ir prasidėjo...
Kaip darbuotoja buvau įforminta, bet darbo sutartį gavau tik po dviejų savaičių. Dirbau su 2 ar 3 poilsio dienomis, po 18 arba 13 valandų. Bet kai gavau sutartį (jeigu galima tą lapą taip pavadinti), buvau sutrikusi, nes sutartyje buvo rašoma, kad dirbu 4 valandas per dieną, puse etato.
Kai paklausiau, kodėl mane taip įformino, man atsakė tik tiek, kad kai verslo pradžia, tai įforminame taip, nes mažiau atskaičiuos mokesčių, mokėsime tiek, kiek susitarėme – „350 eurų per mėnesį, plius viršvalandžiai“. Beje, pamiršau paminėti, kad sutartyje parašytas valandinis mokestis.
Liepė rašyti valandas, susidaryti grafikus. Bet po poros savaičių, algoms artėjant, atvažiavo ponia „direktorė“ ir pasakė, kad mokės už dienas.
Buvome labai pasipiktinę, bet darbdaviui nepasipriešinsi. Svarbu buvo tai, kad išvis sumokėtų. Algos turėjo būti birželio 15 dieną, bet tą dieną savo uždirbtus pinigus gavo tik pora žmonių.
Aš turėjau ateiti per savo laisvą dieną, laukti algos, negana to, vaikščioti iš paskos ir sakyti, kad man būtinai reikia savo algos.
Gavau 350 eurų, nors turėjau gauti už viršvalandžius apie 450 eurų. Ji pasakė, kad likusią dalį sumokės kitą savaitę (bet nesumokėjo).
O paskui prasidėjo ir dar didesnės problemos. Pradėjo netiekti maisto, neatsiliepti į skambučius arba atsiliepę pasakydavo, kad važiuoja pirkti maisto ir atvažiuos, bet dažniausiai jie nepasirodydavo...
O mums, padavėjams ir barmenams, reikėdavo raudonuoti prieš klientus, nes beveik nieko negalėdavome pasiūlyti... O atvažiavę sugebėdavo pasakyti, kad mes nemokame bendrauti su klientais ir kad tikrai galima įsiūlyti ką nors kita, o ne jų norimą patiekalą. Žodžiu, reikia išmokti suktis iš padėties.
Klientų vis mažėjo, bet mes buvome nusiteikę, kad jų atsiras vis daugiau ir daugiau, kad apyvarta nekris žemyn.
Kai savininkai nuleido rankas, mes nebetikėjome, kad dar kada nors viskas bus gerai...
Pirmas smūgis man buvo, kai dirbau viena ir atvažiavo tiekėjai. Jie pasakė: „Iškrauk šaldytuvuose esančius gėrimus ir maistą, mes juos išsivežame, alaus čiaupą – taip pat.“
Antras smūgis buvo tą pačią dieną, kai atvažiavo kitas tiekėjas ir pasiėmė beveik visą alkoholį pasakęs: „Bėk iš čia, kol nevėlu, nes jeigu viską išsivežame, tai labai blogai, kvepia pabaiga.“
Taip rankos ir nusviro... Atrodė, lyg mano verslas būtų žlugęs, nes į darbą eidavau kaip į šventę... Paskambinus Mios vyrui ir pasakius, kad viską išsivežė, jis mane patikino, kad viskas grįš po poros dienų, įvyko nesusipratimas. Aš, naivuolė, aišku, patikėjau. Niekas negrįžo.
Su Mia ir Nerijumi visas kolektyvas iš pradžių sutarė tiesiog puikiai, galėdavome šnekėtis apie viską. Paskui išlindo tikrieji veidai.
Parašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo liepos 15 dieną, Mia man jį pasirašė, bet kas iš to, jeigu, pasirodo, dar vis dirbu restorane „Pepe“ ir negaliu net pradėt ieškoti kito darbo.
Algos taip pat negavau, skambinau Mios vyrui 40 kartų, nesiteikė atsiliepti ir visos situacijos paaiškinti. Kodėl neskambinau pačiai Miai? Todėl, kad mano numerį ji yra užblokavusi, taip pat ir feisbuke mano anketą.
O dabar norėčiau kreiptis į ponią Viliją Pilibaitytę (Mią) ir į jos gerbiamą vyrą Nerijų Antanavičių.
Atsiprašau, bet pasakysiu, kiek kartų su savo darbuotojais atsipalaiduodavote, kiek stalų dužo, kiek šalia esančiam viešbučiui problemų pridarėte (dėl pusryčių žmonėms, kai netiekėte maisto).
Gaila, kad neprisiimate savo kaltės ir problemų, o viską verčiate ant mūsų, nors „ačiū“ galėtumėte pasakyti, kad stengėmės nors kiek restoraną sugrąžinti į tą lygį, koks buvo pirmomis savaitėmis...
Gerbiamas Nerijau, manau, savo darbuotojoms darbdaviai nerašo SMS žinučių ir nekviečia atsigerti šampano ir neprašo, kad niekas apie tai nesužinotų, bet čia yra jūsų sąžinės reikalas, nes tai jūsų santykiai su Mia gali sugriūti...
Abu esate garsūs žmonės ir, žinoma, dabar viską darysite, kad į jūsų pusę eitų pliusai, o mes liktume patys blogiausi žmonės, sėkmės.“
„Lietuvos rytas“ apie verslą ne kartą bandė pasikalbėti su V.Pilibaityte-Mia, bet jos telefonas buvo išjungtas.
Nenorėjo prisiminti
„Noriu šios temos neliesti, nenorėčiau prisiminti, ji jau praėjusi ir nenorėčiau prie jos grįžti“, – kelis kartus pakartojo televizijos laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė, išgirdusi klausimą apie buvusią kavinę.
Iki tol noriai bendravusi įvairių sričių ekspertė akimirksniu pakeitė toną, kai tik pokalbis pakrypo apie tai.
Dainininko, buvusio Seimo nario Lino Karaliaus ir jo tuometės širdies draugės G.Gurevičiūtės verslas sudužo per pusantrų metų.
Iš pradžių pora įrengė barą Palangos paplūdimyje. Bet jau po pirmojo sezono jis žlugo – nebuvo pasirūpinta tinkama kanalizacija, po baru aplinkosaugininkai rado į smėlį užkastą talpyklą, kur buvo leidžiami teršalai.
Pavasarį Vilniaus Klaipėdos gatvėje atidarytas azijietiškas vegetariškų patiekalų restoranas irgi sulaukė skundų lavinos.
Tose patalpose kavinė nebuvo numatyta, virtuvės ventiliacija išėjo tiesiai į antrajame aukšte esantį butą.
Virš kavinės gyvenantis Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas nenorėjo kiauras dienas uostyti neįprastų azijietiškos virtuvės patiekalų.
Be to, paminklosaugininkai, sunerimę dėl milžiniškų akmenų, kuriuos iš rūsio nežinia kur išvežė L.Karalius, baiminosi dėl Vilniaus paveldo likimo.
Kavines vertina pagarbiau
„Nežinomam žmogui lengviau susitarti su valstybės institucijomis, nes iš nežinomų jie lengviau ima dovanas“, – karčia patirtimi dalijosi buvęs verslininkas L.Karalius.
– Be dovanų neįmanoma?
– Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus supranta, kaip čia viskas vyksta.
– Ar dėl to uždaryta ir jūsų kavinė Palangos paplūdimyje?
– Per daug dėmesio patraukėme. Palangos meras sugalvojo, kad gali pasidaryti viešųjų ryšių akciją.
– Ar dar mėginsite atidaryti kavinę?
– Kavinės tikrai niekada nenorėčiau atidaryti.
Tai labai sudėtingas daugiafunkcis verslas, kuris labai pririša žmogų prie vietos.
Kai sėdi salėje, žiūri į valgiaraštį ir užsisakinėji maistą – viskas atrodo labai paprasta. Bet kai esi kitoje baro pusėje – suvoki, kiek reikia pastangų, jėgų ir energijos, kad jis veiktų.
Dabar aš su kur kas didesne pagarba einu į kavines ir tikrai neverkiu dėl didesnių kainų, nes suprantu, kiek darbo reikia įdėti, kad kavinė veiktų.
Verslo prisiminti neįdomu
„Kad nelabai įdomi man ši tema“, – tokia žinute į pasiūlymą papasakoti apie savo buvusią kavinę atsakė televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas.
Šis žurnalistas prieš dešimtmetį buvo Vilniaus centre, Islandijos gatvėje, įkurto restorano „Stars“ direktorius. Tačiau tik keletą mėnesių. Baigęs verslininko karjerą, jis noriai dalijo interviu dėl tokio savo sprendimo.
A.Tapinas tuomet aiškino, jog kilo interesų konliktas: „Laikui bėgant vadybos sprendimai, priimami restorane, ėmė darytis man nepalankūs. Nemaniau, kad taip greitai teks ieškoti kompromiso.
Tikėtasi, kad į verslą įvelsiu ir televiziją: ekrane demonstruosiu palankumą žmonėms, kurie būtų naudingi restoranui.
Jeigu galvočiau tik apie tai, kad statausi namą, auginu mažamečius vaikus ir man labai reikia pinigų, gal ir sutikčiau.
Tačiau mano etiniai principai pasirodė esantys stipresni už siekį pasipelnyti, todėl to daryti nenorėjau.“
Supratęs, kad televizijos su verslu geriau nepainioti, jis pardavė restorano akcijas.
Karibų jūros verslininkai
Bene garsiausia pramogų pasaulio žmonių kavinė buvo atidaryta Venesuelai priklausančioje Margaritos saloje.
Televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris Arūnas Valinskas (kavinės bankroto metu – Seimo pirmininkas) ir jo draugas bei verslo partneris dainininkas Žilvinas Žvagulis savo barui parinko lietuvišką pavadinimą – „Labas“.
2006 metais už pusę milijono JAV dolerių jie įsigijo Margaritos saloje ant vandenyno kranto esantį statinį ir pasiūlė jame darbuotis Ž.Žvagulio sūnums Ąžuolui ir Ryčiui.
Tuo metu jaunuoliai buvo baigę mokyklą Anglijoje ir galėjo rinktis: tęsti mokslus aukštosiose mokyklose arba imtis verslo. Abu pasirinko verslą.
Tačiau po metų abu Žvaguliai iš Margaritos salos išvyko ir grįžo į Angliją.
2009 metais Ž.Žvagulis paskelbė bankrotą. Jo manymu, dėl to buvo kalta pasaulyje įsismarkavusi ekonominė krizė.
Margaritos saloje poilsiautojų labai sumažėjo ir daugelis šios salos verslininkų atsidūrė ant bankroto slenksčio.
Nebuvo palankūs ir Venesuelos įstatymai.
Baro „Labas“ savininkai skundėsi, kad turėjo nemažai problemų su darbuotojais, kurie jaučiasi kaip dievukai. Jei su barmenu griežčiau pakalbėsi, jis gali iškart mesti darbą.
Ant lietuvių kavinės buvo užsirūstinęs miestelio meras, net norėjęs uždaryti „Labas“. Oficiali priežastis – gyventojų skundai dėl itin didelio triukšmo, sklindančio iš naktinės diskotekos.
„Ar nevilioja mintis atidaryti klubą Lietuvoje?“ – tuomet A.Valinsko klausė žurnalistai.
„Ne, kas gali būti romantiškiau nei vizija atidaryti klubą kitame pasaulio krašte ant vandenyno kranto, kur galima žavėtis palmėmis, smėliu ir bangomis?“ – atsakė pramogų pasaulio ryklys.
Bet šiomis dienomis Ž.Žvagulis nerado laiko pasikalbėti apie kavinių verslą.
Uostas nuplukdė į bankrotą
„Lietuvos ryto“ žurnalistės pasiūlymas pasikalbėti apie žinomų žmonių verslą nesudomino ir dainininkės Birutės Petrikytės.
Šiais metais Klaipėdoje teismas leido jai ir jos vyrui Igoriui Karžickiui bankrutuoti.
Skelbiama, kad sutuoktinių skola – apie 2 milijonus eurų. B.Petrikytė kartais koncertuoja, jos vyras dirba Valstybinio jūrų uosto direkcijoje, tačiau uždirbtų pinigų šioms skoloms padengti nepakako.
„Nebe jaunystė, nėra kitos išeities“, – aiškino žurnalistams B.Petrikytės advokatė.
Šio verslo pradžia atrodė daug žadanti. 2006 metais sutuoktiniai gavo banko paskolą ir pradėjo šeimos verslą – atidarė svečių namus ir restoraną „Birutės uostas“ Šventojoje.
Po poros metų prašmatnus daugiau nei 100 vietų restoranas ir 7 kambarių svečių namai buvo įkurti name su mansarda, daugiau nei šešių šimtų kvadratinių metrų ploto name prie jūros.
Žiniasklaida dažnai rašė apie šį verslą. Buvo skelbiama, kad didžiausią dėmesį B.Petrikytė skyrė virtuvės įrangai – už ją nepagailėta 250 tūkst. litų.
Svečiams buvo siūloma 20 karštųjų patiekalų ir 12 karštųjų užkandžių. Daugelį jų sukūrė pati dainininkė. Net duona buvo kepama restorane.
Vėliau buvo pradėta kviesti tuos, kurie nori atsikratyti svorio, ir jiems sudarinėti specialų valgiaraštį.
Matė, koks sunkus verslas
Fotomenininkas Saulius Paukštys jau daugybę metų turi savo „uždarą kavinę“. Iš pradžių jis nuomodavosi dalį kurios nors veikiančios kavinės, po to – dar neatidarytų arba jau uždarytų kavinių patalpas.
Ten sukabindavo daugybę kostiumų, išdėliodavo skrybėles, pastatydavo prožektorius ir kviesdavo vilniečius fotografuotis netradiciniais drabužiais, taip švęsti savo jubiliejus, vaikų šventes ar mergvakarius.
S.Paukštys neprieštaraudavo, jei svečiai atsinešdavo kavos ar saldumynų, bet griežtai atsisakydavo, jei kas nors paprašydavo suorganizuoti vaišes. Žingsnis iki veikiančios „Paukščio kavinės“ taip ir nebuvo žengtas.
„Dažniausiai pramogų verslo žmonės tik investuoja į kavines savo uždirbtus pinigus ir ką nors pasamdo tuo rūpintis.
O tada prasideda problemos“, – sakė S.Paukštys.
Jis suprato, kad šis verslas labai nelengvas. Nemažai jo pažįstamų kavinių savininkų iš tikrųjų ten gyvendavo – ne tik dirbo nuo ryto iki vėlaus vakaro, bet baigę darbus ten krisdavo ir miegoti.
