Kaip elgiasi valstybė, kai jos žemėje prisodina tujų, gyvatvorių, krūmų
ir cukinijų? Vienuolika metų tupinėja aplink sodintojus ir niekaip
nesiryžta išrauti ir iškirsti neteisėtai pasodintų želdynų.
Vadinasi, valstybė – prasta savo turto šeimininkė? Prisiminus šią
savaitę plačiai nuskambėjusią Žvėryno istoriją, galima taip drąsiai
galvoti.
Nuo 2005-ųjų Žvėryno bendruomenė kelia triukšmą dėl užgrobtų Neries
pakrančių, ketverius metus dėl to vyksta teisminiai ginčai, nors
problemą galima išspręsti labai paprastai – iškirsti tujas ir išrauti
gyvatvores, trukdančias prieiti prie užgrobtos valstybės žemės.
O tada tegu bylinėjasi žemgrobiai su savivaldybe. Aišku, jeigu dar
turėtų noro.
Miesto vyriausiasis architektas M.Pakalnis neslėpė, kad panašiai
elgiamasi, kai tiesiant kelius tenka visuomenės poreikiams paimti
privatiems asmenims priklausančią žemę.
Galima sakyti, kad ji tiesiog atimama, tiesiamas kelias, o buvę
savininkai gali bylinėtis, kelti reikalavimus dėl kompensacijų.
Bet Žvėryne yra kitaip. Valstybė nepajėgia atsiimti to, kas jai
teisėtai priklauso.
Ieškoti kaltų taip pat neverta. Esą nėra vienos institucijos, kuri
kontroliuotų, ar teisingai naudojama valstybės žemė.
Tai turėtų daryti ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir Valstybinė teritorijų
planavimo ir statybos inspekcija, jeigu užgrobtoje žemėje atsiranda
statinių.
Žvėryne privirtą košę tenka srėbti savivaldybei. Kažin ar ji
būtų pradėjusi judinti žemgrobius, jeigu užgrobtos žemės nereikėtų
pėsčiųjų ir dviračių takui tiesti.
Taip ir būtų trijų prabangių namų savininkai šeimininkavę jiems
nepriklausančiose valdose, plotu prilygstančiose Lukiškių aikštei.
Lyg pateisindamas gerokai savo valdas išplėtusius Žvėryno gyventojus,
M.Pakalnis dėsto apie paprotinę teisę. Esą nuo seno žmonės tais
valstybės žemės sklypais kaip nuosavais naudojosi, kažkada tujomis ir
gyvatvorėmis apsodino ir niekam tai nekliuvo.
Tujomis ir gyvatvorėmis apsodinta užgrobta žemė Neries pakrantėje – dar
vienas nusižengimas. Bet apie jį savivaldybės atstovai net neužsimena.
Juk želdiniai pasodinti be leidimo. Vadinasi, juos iškirsti ir išrauti
neturėtų kilti problemų. Deja, taip tik atrodo.
Bėda, kad be leidimo pasodintą medį ne tik Vilniuje labai sunku
nukirsti. Tam, pasirodo, reikia leidimo.
Tačiau kas trukdo savivaldybei suskaičiuoti visas tas sužėlusias tujas
ir tą leidimą joms kirsti suteikti? Vėl klausimas be atsakymo.
Tad sostinės vadovų pasiteiravus, kada užgrobtos žemės nebeslėps tujų
siena, šie neryžtingai atsako, kad galbūt kitąmet, kai bus pradėtas
tiesti pėsčiųjų ir dviračių takas.
O jeigu bylinėjimasis su vilniečiais, neketinančiais lengvai skirtis su
užgrobta žeme, užtruks? Tada bus galima kitur ieškoti kaltininkų
dėl to, kad tujos vis dar žaliuoja.
„Sostinė“
