– Jūsų socialinė kampanija „Už saugią Lietuvą“ vyksta jau kelis mėnesius.
Turbūt yra žmonių, kurie sako, kad tokios kampanijos – oro virpinimas. Netgi atsirastų tokių, kurie pasakytų: ko prezidentė po tulpiakiemius važinėja, užuot sprendusi kitokias problemas.
Ką galėtume pasakyti skeptikams? – D.Grybauskaitės paklausė žurnalistė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Kalbėkime, kodėl kilo ši idėja. Jos nevadinu savo kampanija – tai yra Lietuvos kampanija, nes kiekvienam žmogui socialinio saugumo tikrai nebus per daug.
Idėja kilo iš nevyriausybininkų, pačių žmonių, kurie pradėjo kalbėti, kad finansai, atlyginimų kėlimas – gerai, bet žmogui trūksta dėmesio. Todėl turime tiek priklausomybių, savižudybių, žmogus nesijaučia gerai.
Ko iš tikrųjų trūksta? Dėmesio, kuris būtų labai individualus, kad matytume konkrečiai: kodėl žmogui sunku, kaip jam galima padėti.
Prezidento vaidmuo gali būti labai įvairus. Mėginu daryti įstatymų pokyčius dėl globos, įsivaikinimo, globėjų atsiradimo, finansavimo – tai, ką prezidentas gali aukštai, horizontaliai daryti.
Pasirodo, to neužtenka. Žvelgiant giliau matyti, kad žinybos nesusikalba, nes socialinio saugumo klausimai – lyg ir Socialinių reikalų ir darbo, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ministerijų akiratyje.
Matyti, kad pinigai, dažniausiai – skirtingose kišenėse, nesusieina, visi žiūri, kaip prie savo programos pliusiuką užsidėti. Tarp tų programų, ministerijų žmogus vėl lieka vienas, vėl jam nėra su kuo pasikalbėti.
Pasirodo, kartais užtenka palaikyti jį už rankos, išklausyti, surasti žmogų, kuris jam galėtų padėti.
Į Tulpiakiemį atvykau ne todėl, kad renkuosi atsitiktinai, o todėl, kad žmonės kreipėsi. Jau tris mėnesius vyksta mūsų kampanija, žmonės pradėjo matyti, girdėti ir kreiptis į mus.
Mane nustebino, kad pirmą kartą kreiptasi buvo ne dėl pinigų, nors namų langai – nekeisti nuo sovietmečio, sukiužę, šalta, nėra krosnies. Ne apie pinigus buvo kalbama – norėta sužinoti, kaip dirbti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.
Čia, tokiame nedideliame miestelyje, socialiai pažeidžiamų vaikų yra 40, o šeimų – apie 10. Pačių žmonių iniciatyva sukurtas dienos centras, kuris pradėjo teikti pagalbą sau, tiems, kam to labiausiai reikia, – kaimynams, bendruomenei. Tik vėliau prisidėjo valdžia.
Buvo pagalbos šauksmas: atvažiuokite, atsiųskite žmonių, kurie supranta, gali mums patarti, su mumis pasikalbėti ir net kiekvienam vaikui parūpinti mentorių ar ambasadorių, kad vaikai tai, ko negauna šeimoje, galėtų išgirsti, pamatyti, susikurti idealą, kaip galėtų gyventi, ko siekti.
Toks prašymas labai sudomino. Pirmiausia čia atvyko mano patarėjai, po to suradome socialiai atsakingą verslą, nevyriausybinių organizacijų. Tokia pagalba mėginama teikti.
– Pabūsiu kritikų pusėje. Kodėl tai turėtų daryti prezidentas? Nejaugi neturite ką daugiau veikti?
– Turiu. Prezidento situacija mūsų valstybėje yra įdomi konstituciškai: ant savo pečių galima prisiimti tiek, kiek gali pavežti.
Tiesioginė atsakomybė – užsienio politika, karinis saugumas, teisėsauga.
Bet žmonių savijauta, jų būsena, kaip jie jaučiasi šalyje, – kiekvieno mūsų atsakomybė, prezidento – taip pat. Aš taip pat esu žmogus, pilietė.
Be to, matome, koks emigracijos, savižudybių mastas, įvairios problemos mokyklose, šeimose.
Visa tai spręsti, ko gero, geriausia žmogui, kuris yra viršuje, horizontaliai, neturi tiesioginio intereso, nedalyvauja rinkimuose ir gali net nekovoti dėl reitingų.
Ši kampanija yra ir ne kampanija, tai – apie viską: savižudybes, priklausomybes, smurtą šeimose, vaikus globos namuose, kad Lietuva tokių neturėtų. Apie tai, kodėl Lietuvos žmogus nori išvažiuoti, kodėl jis nepatenkintas, kodėl nenorime vienas kitam padėti.
Išvažiavusi į užsienį ir grįžusi palyginu mūsų šalį. Man atrodo, kad čia – kaip rojus: ir gražu, ir gamta, ir žalia, ir švaru, ir mes simpatiški. Bet mes vis tiek nepatenkinti.
– Jūs į šią kampaniją kviečiate įsitraukti visus aktyvius, garsius žmones, visuomenininkus. Visus, išskyrus oficialiąją valdžią.
– Tai turi būti neabejingi žmonės. Bet kampanija turi būti žmonių nuosavybė. Valdžia turi pinigų, programas, popieriukus, kur pliusiukus susideda. Tačiau čia ne apie tai.
Mes susivienijame su valdžia, su nevyriausybininkais, verslu, bet tai programa, kampanija, kur kiekvienas žmogus turi jaustis atsakingas už šalia esantį.
– Tarkime, kokiam nors dienos centrui reikia langų. Jūs galite atvažiuoti su savo ambasadoriais, bet langus įdės savivaldybė. Kodėl ją reikėtų eliminuoti?
– Ne visai. Mes neeliminuojame. Tulpiakiemyje buvo ir Ukmergės meras, bus vykdomos įvairios programos. Bet verslas, ypač socialiai atsakingas, gali konkrečiai investuoti. Viena įmonių nupirks ir įstatys langus greičiau, nei valdžia susiplanuos, ką daryti.
Taip, valdžia turi būti arti žmogaus. Bet jei vienas socialinis darbuotojas Lietuvoje vidutiniškai skirtas septyniolikai šeimų, apie ką galime kalbėti?
– Nepasitikite oficialiąja valdžia, institucijomis, kurios kuria visokias programas, gauna pinigus.
– Aš pati lyg ir oficiali valdžia. Gal ir esu kritiška, bet to pasitikėjimo yra. Aš turėjau patyrimo, kurį pritaikau matydama kitų šalių patirtį.
Net Skandinavijos šalys, kurios tikrai turi labai didelę socialinę programą, skiria tam daug dėmesio. Galima sakyti, tai socialiai orientuotos valstybės. Jų valdžia to nedaro viena – daro su žmonėmis, nevyriausybininkais.
Kai iniciatyva ateina iš paties žmogaus, motyvacija visai kita, jis visai kitaip tai daro. O kai valdininkas daro už tai, kad gavo atlyginimą, ir neįdeda širdies, nieko gero nesukursi.
Tarptautinė patirtis tokia – visi turi dirbti kartu, tik tada geroji patirtis, savanorystė pradeda veikti.
– Tokių vietų kaip Tulpiakiemis Lietuvoje – daugybė. Ir problemos tos pačios – girtavimas, gyvenimas iš pašalpų. Metų metus apie tai kalbame, valdžios, ministrai keičiasi.
– Valdžios gyvena ketverių metų ciklais.
Kai žmonės pasidarys tai savo programa, atsakomybe, jie nepriklausys nuo valdžios ciklų, politikų reitingų, intereso, kuris atsiranda ir pradingsta. Jie spaus valdžią, kad ji neužsimirštų, dirbtų jiems, girdėtų apie jų poreikius.
Ši programa ilgametė, nes tai žmonių skatinimas aktyviai galvoti apie kito bėdas, kitus ir negyventi užsidarius savo šeimoje ar mažoje grupėje. Tai turi tapti Lietuvos bendruomeniškumu, patriotiškumu.
Kodėl Skandinavijos valstybėse kitokia socialinė terpė? Nes ten išugdytas bendruomeniškumas, tai jiems per amžius padėjo išgyventi sunkiomis klimato sąlygomis.
Mes esame didesni individualistai, nors tam didelio pagrindo nematau. Atvirkščiai, užaugome, išėjome iš sistemos, kuri mėgino skatinti kolektyvizmą ir bendruomeniškumą, aišku, ideologiniu, baimių pagrindu.
Dabar visai kitaip. Turi parodyti, kad iš tikrųjų supranti, kas vyksta aplinkui. Ar tavo šeimoje buvo bėda, ar tiesiog gali padėti kaimynui. Tai mūsų visų atsakomybė.
– Žmogaus saugumas valstybėje apima daug ką. Tarkime, finansinis saugumas. Ypač provincijoje žmonės skursta, neturi darbo.
Ar nuolatinis minimalios algos didinimas gali sukurti socialinę gerovę?
– Turi būti ir tai, ir tai. Mūsų atlyginimai – vieni žemiausių Europoje, jie turi augti. Susidūrėme su situacija, kai žmonės priimami nelegaliai, neįforminami net porai valandų, neturi nei socialinių garantijų, nei sveikatos draudimo, nei galės pretenduoti į pensiją.
Deja, yra pavyzdžių, kai smulkusis, ne visai atsakingas verslas naudojasi socialiai sudėtingomis šeimomis, kuriose tėvai priklausomi nuo alkoholio, neturi išeities, sutinka su bet kokiu atlygiu. Užuot ištiesus tokiems žmonėms ranką, padėjus, jie dar labiau stumiami į savo priklausomybes.
Mane nustebino tas atšiaurumas, tam tikras žiaurumas – kai žmogus nesupranta, negali socialiai apsiginti, o yra išnaudojamas.
– O gal jis nenori dirbti tvarkingai, jam taip patogiau?
– Patogiau šiandien užsidirbti, o rytoj patekus į ligoninę negauti paslaugos? Gal padėkime jam?
Gerai, žmogus tą minutę nesupranta, kad jis savęs neapsaugos nuo sudėtingos situacijos ateityje, bet verslininkas, kuris tai daro, moka nelegaliai, žino, kad jis nesuteikia draudimo.
Kodėl jis taip daro? Be visuomenės supratimo vien tik baudomis, gąsdinimais, įstatymais ir vėzdu to nepakeisi.
– Jei žmogus įdarbintas, ar jis tikrai visada gali jaustis saugiai? Turiu galvoje jūsų vetuotą Darbo kodeksą.
– Darbo reformos, lankstumo reikia, dėl to niekas neabejoja. Palaikau reformą, bet atsitiko taip, kad pusantrų metų vyko trišalės derybos tarp darbdavių, valstybės ir darbuotojų, o pasiekus priėmimo stadiją visi suderinti susitarimai buvo išmesti į šiukšlių dėžę. Visas įdirbis ir mėginimas rasti sutarimą buvo sunaikintas.
Tai mane labai nustebino. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kas jau buvo sutarta Socialinės apsaugos ir darbo komitete. Tai buvo daryta maksimaliai šiurkščiai, „pervažiuojant“ per visus socialinius partnerius, nesiskaitant su tuo, kas jau buvo pasiekta.
Mane nustebino tas visiškas valdžios nužmogėjimas. Juk darome reformas ne kam nors abstrakčiai, o Lietuvos žmonėms.
Kas gi čia gyvens? Ateiviai? Kam darome tas reformas?
Tokiomis reformomis tik dar labiau išstumiame savo žmones į užribį, sukeliame nepasitikėjimą valdžia, jausmą, kad žmogus jai nerūpi, ir dar labiau skatiname išvažiuoti.
Prisipažinsiu, jei prieš kokius 15 ar 20 metų, kai nebuvau prezidentė, kai truputį siauriau daug ką mačiau, buvau maksimalistė, gal ir aš būčiau stūmusi buldozeriu tokią reformą.
Bet dabar visai kitaip matau žmones, visuomenę. Matau, kad ne tik alga, materialinės sąlygos, bet ir savijauta šalyje – ar esi gerbiamas, ar į tave šluostosi kojas – yra ne ką mažiau svarbu.
Dabar mano atsakomybė ir patirtis kitokia, todėl ieškojau kompromiso, susitikau su Trišalės tarybos atstovais, tiek profsąjungų, tiek darbdavių.
Mano pasiūlymai – kompromiso paieška, negriaunant fundamentalių darbo jėgos liberalizavimo pokyčių. Mėginau apgludinti aštrius kampus, kurie žeidžia žmones. Toks buvo mano tikslas.
– Dabar Lietuvoje yra blogas emocinis fonas, patys politikai jį skatina. Ar žmogus gali jaustis saugus žvelgdamas į savo valdžią, politikus?
Kai kurie žmonės net nežino, už ką balsuoti, ar išvis eiti į rinkimus.
Daug kas tiesiog nori pabėgti iš tokios nešvarios, neskaidrios, korumpuotos Lietuvos.
– Kai išvažiuoju į Rytus ir grįžtu į Lietuvą, ji man atrodo skaidrumo viršūnė. Kai pabūnu čia truputį ilgiau, – be abejo, mūsų reiklumas, susijęs su korupcija, sąžiningumu, yra gerokai padidėjęs – labai savikritiškai reaguoju į daugelį dalykų.
Lietuva tikrai nužengė labai toli, palyginti su kitomis šalimis. Esame gerame kelyje, nebijome ir daugiau kalbame net apie smulkią korupciją, todėl jos atrodo daug. Tokios stambios, kuri stabdytų valstybės raidą ir vystymąsi, jau nebėra.
Yra korupcijos, kuri pristabdo tempą, bet nebėra tokios, kuri žlugdo valstybę.
Be abejo, skleidžiant negatyvą, kritikuojant, ypač prieš rinkimus, laimėti lengviau. Su pozityvu labai sunku įtikinti žmogų arba laimėti.
Visada lengviau neigiant, varant, keikiant.
Tai politikai žino ir tuo naudojasi, tai viešųjų ryšių elementai.
Tas neatsakingumas, kai perlenkiama, kai viskas piešiama tik juodai, nors taip nėra, irgi turėtų būti mūsų politikų atsakomybės klausimas.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie net neketina eiti balsuoti?
– Visada visus žmones kviečiau balsuoti – tai mūsų atsakomybė. Neleiskite už jus išrinkti tų, kuriuos paskui barsime.
Jeigu pats nerinkai, kokią teisę turi kritikuoti, reikalauti atsakomybės ir atskaitomybės?
– Jūs paskelbėte kampaniją, važinėjate po regionus, žiūrite, kaip žmonės gyvena. O ką pati galite pasiūlyti?
– Ne tik žiūriu. Pradedu nuo įvairių įstatymų pataisų – dėl smurto artimoje aplinkoje, globos namų, dėl įvaikinimo procedūrų. Nuo 2017 metų prasidės įstatymų įgyvendinimas.
O šios kampanijos metu pamatėme, kad kartais reikia labai konkrečiai žmonėms padėti. Nuo įstatymų mėginame pereiti prie kiekvieno žmogaus.
