Viskas labai gražu, iškilmingas ir svarbus įvykis. Draugystę pažyminti lentelė. Kažin, mūsų kalbininkai ją jau matė? Gal ruošia peticiją arba net mitingą dėl piktybiško lietuvių kalbos naikinimo? Ir kaipgi dabar tai perskaityti? O jei netyčia perskaitysim, tai kaip toliau kalbėti ir rašyti lietuviškai? Kas dabar bus? Tauta ir jos kalba bus okupuota ir sunaikinta? Mums reikia skubaus kalbos gelbėjimo plano.
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti tokios svarbios šventės prasmės ir reikšmės. Tačiau kaip tokiame kontekste šiandien atrodo išpūsti ir iš piršto laužti bauginimai, esą lotyniškais rašmenimis negalima rašyti, nes kils problemų tiek perskaitant pavardes ar gatvių pavadinimus, kad tai yra pasityčiojimas iš lietuvių kalbos, kad kalba bus sunaikinta?
Juk štai – kabo dvi lentelės, dvejomis kalbomis, ir kas dėl to nukentėjo ar nukentės? Juk tai ir yra draugystės ženklas. Pasitikėjimo. Kaip po viso šito išdrįsti pažvelgti mūsų tautinei mažumai, Lietuvos lenkams į akis?
Šitiek metų dirbtinai buvo kurstomas susipriešinimas ir konfliktas, kai iš tiesų jokios grėsmės nebuvo. Juolab, kad Lenkijos lietuviai tokią pat teisę turi. Ir tiek metų kurtas mitas pasirodė tik kažkieno tušti principai ir ambicijos. Kaip leisti šiems žmonėms patikėti, kad mes iš tiesų norime, kad jie jaustųsi saugūs ir reikalingi mūsų šaliai? Kad mylėtų Lietuvą? Kad nesijaustų atskirti nuo mūsų? Kad norėtų būti kartu?
Nėra jokio kito stebuklingo kelio ar recepto. Jei mes nepadarysime to patys, niekas nesikeis. Nieko vertos kalbos, esą mus taip siekia okupuoti, pažeminti, arba kad mūsų savigarba nuo to nukentės. Jei Lenkija rodo pagarbą lietuviams, gyvenantiems Lenkijoje, tai kodėl mes negalime jiems atsakyti tuo pačiu?
Šiandien man gėda už mūsų tautos išrinktuosius ir kalbininkus. „Washington sq.“ lentelė per vieną dieną parodė, kaip lengvai ir paprastai galima viską išspręsti ir pakeisti. Jokios grėsmės kalbai nėra ir niekada nebuvo.
Šioje sostinės aikštėje tądien susibūrė laisvę mylintys žmonės, skambėjo „kartu mes tikime laisve“.
Labai tikiuosi, kad mes išdrįsime žengti pirmą žingsnį. Kad padarysime viską, kad mūsų pačių žmonės jaustųsi laisvi mūsų šalyje. Ir tikiuosi, kad vieną dieną visi kartu – lenkai ir lietuviai – pagaliau galėsime ištarti – „kartu mes tikime laisve“.
