Aną savaitę atsakydamas į radijo žurnalisto klausimus, premjeras Algirdas Butkevičius paminėjo ir pensijų temą: „Kitas kelias (greta gimstamumo skatinimo) – didinti darbo užmokesčio fondą, atlyginimus ir, savaime suprantama, tada įmokos į įvairias socialines programas ir į Socialinio draudimo fondą irgi didės.
Tas kelias irgi leis lengviau išspręsti pensijų klausimą. Dabar, rinkimų kampanijos metu, pasigirsta nuomonių, kad pensijų fondas, į kurį moka ir valstybė, ir patys darbuotojai, turėtų būti naikinamas (matyt, turimi minty kaupiamųjų pensijų fondai).
Atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai būtų visiškai neteisingas kelias. Kodėl apie tai kalbu? Nes reikia elgtis labai atsargiai, čia yra strateginiai planai. Kadangi pensinio amžiaus žmonių skaičius didėja, turime sudaryti sąlygas, kad dalis lėšų, nukreiptų į privačius pensijų fondus, leistų tiems žmonėms gauti didesnes pensijas, nes bus du finansavimo šaltiniai“.
Čia verta truputėlį stabtelėti. Kodėl, leiskite paklausti, lėšos, nukreiptos į pensijų fondus, padidins pensijas? Todėl, atsako premjeras, kad bus du finansavimo šaltiniai. Bet ar žmonės su dviem šaltiniais tikrai gaus daugiau pinigų? Pasirodo, gali gauti ir mažiau.
Į kur lenkiu? Dalyvavusiems pensijų fonduose visiškai teisėtai bus mažinama Sodros pensija, kadangi jų įmokos Sodrai irgi buvo mažesnės. Turint 35 metų darbo ir kaupimo stažą, Sodros pensija sumažės 15 proc. Kaupimo fondai niekaip nesukaups tokio padidėjimo, netgi kalbama, kad būsią gerai, jeigu žmonės atgaus tai ką įmokėjo.
Pasiremkime profesoriumi Raimondu Kuodžiu. Jis įrodė, kad žmogus, 35 metus iš savo socialinio draudimo įmokos mokėjęs pensijų fondams po 7 eurus, išėjęs į pensiją 15 metų kartu su Sodros pensija gaus tik 3 eurais didesnę sumą. Atgauti niekaip neatgaus.
Pagaliau, juk ir dabartiniai pensininkai kenčia nuo kaupiamųjų fondų. Dirbančiųjų įmokos, kurios turėtų būti skirtos dabartinėms pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms, įžūliai pasigriebiamos ir siunčiamos į asmenines kaupimo sąskaitas fonduose. Dėl to Sodrai neužtenka pinigų didinti pensijas, jos „užmigusios“ jau ne vienerius metus.
Jei žmogus, perskaitęs šias eilutes panorės nutraukti sutartį su pensijų fondais, to niekaip nepavyks. Kartą pasigriebę žmogų, pensijų fondai jį laikys savo glėbyje iki pat pensijos ir tik tada jis sužinos kokiai finansų balai jis atidavė savo senatvę. Ar visa tai žino premjeras, kai kalba, kad pensijų fondai leis žmonėms gauti didesnes pensijas?
Manau, A.Butkevičius nespėjo prieš savo interviu Lietuvos radijui perskaityti dieną anksčiau pasirodžiusį žurnalistės Jurgitos Lapienytės straipsnį „Pensijų fondai orumo senatvėje nenupirks: beveik visi šiemet skaičiuoja nuostolius, prognozės niūrios“. Straipsnio pavadinimas iš esmės viską pasako.
Autorės kalbintas „Pensija 5“ fondų valdytojas aiškino: „Labai tikėtina, kad mes dar labiau susimažinsime investicijas į akcijas, jei kainos rinkoje pakils keliais procentais, nes manome, kad Brexito referendumo rezultatai neigiamai paveiks Europos ekonomines perspektyvas artimiausiu laiku“.
Straipsnyje minimos ekonomistų prognozės: „gali būti, kad nuostolingai arba su 0 proc. metiniu prieaugiu fondai veiks dar ne vienerius metus“. O pasak ekonomistės Jekaterinos Rojakos, „iki 2023 teigiamų palūkanų normų trumpalaikiam skolinimuisi nematysime, o kitos turto klasės patirs arba nuosmukį, arba stagnaciją. Tai reiškia, kad prognozuoti rinkų judėjimą, taigi ir pensijų fondų pelningumą, yra sudėtinga“.
Kaip matome, Lietuvos žurnalistai pagaliau atsimerkė ir pensijų fondų euforija užleidžia vietą niūriai realybei. Dar priminkime fondų „garantiją“, kuri privalėjo būti įteikta kiekvienam, vos susidomėjusiam pensijų fondais. Deja, mažai kas ją žino ir dabar: „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“. Štai į tokius fondus įsirašė per milijoną lietuvių.
O dabar suteikime žodį Lenkijos profesorei Leokadia Oręziak, tarptautinio lygio ekonomistei, finansų rinkų ir pensijų sistemų specialistei, konsultavusiai net Čilės vyriausybę, gelbėjant šios šalies pensijų sistemą. Štai jos naujausio straipsnio „Valstybė leidžia žaisti ruletę viešaisiais pinigais“ („Państwo przyzwala na grę w ruletkę publicznymi pieniędzmi“) santrauka. Profesorės mintys apie Lenkiją tikrai tinka Lietuvai.
„Pensijų fondų sistema yra iracionali, ji skriaudžia Lenkijos valstybę, esamus ir būsimus pensininkus. Diskusijose dėl pensijų fondų paprastai dalyvauja finansų institucijų atstovai bei su jais susiję „ekspertai“, o iš esmės lobistai. Jų klausinėjimą apie pensijų fondus galima palyginti tik su klausimu vilkui, ką jis mano apie avių bandą...
Visiška desperacija yra surasti pensijų fondams kokią nors prasmę, juos tarptautinių finansų koncernų spaudimu įsivedė tik nedaugelis šalių (apie 30 iš 200), kurie niekur nepasiteisino ir daugelyje šalių arba likviduoti arba reikšmingai apriboti. Finansų sektoriui sunku rasti geresnį pelno šaltinį, savo nuožiūra tvarkant viešuosius pinigus iš pervedamų pensijų įmokų ir ištisus dešimtmečius gaunant apmokėjimą už tą valdymą.
Jeigu valstybė norėtų pensijų fondų pagalba plėtoti infrastruktūrą, tai tą galima daryti tiesiogiai per savo agentūras, nėra jokio pateisinimo, kad viešuosius pinigus reikėtų iš pradžių nukreipti į pensijų fondus, kad jie pirmiausia paimtų mokesčius už jų valdymą, o po to kas lieka investuotų į infrastruktūrines obligacijas ir vėlgi imtų mokesčius už tų popierių valdymą. Taip elgiantis, užtikrinamas pelnas tarpininkams, šiuo atveju pensijų fondams, priklausantiems užsienio koncernams. Tai nuostolinga viešiesiems finansams.
Iki 2016 liepos pabaigos veikia vadinamasis transferų langelis, jo metu galima atsisakyti pensijų fondų ir sugrįžti į ZUS (lenkiškąją Sodrą). [Vėliau tokie laikotarpiai bus kas ketveri metai. Lietuvoje pasirinkus pensijų fondus, iš jų ištrūkti jau neįmanoma. Beje, Lenkijoje yra planai iki 2018 metų iš viso likviduoti pensijų fondus, bet žmonės dėl to pinigų beveik nepraras, bet 25 proc. bus perduoti gimstamumo skatinimo fondui].
Lenkijoje neliko jokios pensijų fondų reklamos, tai nenuostabu, nes ką gi galima reklamuoti, jei pensijų fondų aktyvų vertė nukrito 20 proc., palyginti su ankstesniais metais ir net 30 proc., palyginti su 2007. Eilinės krizės mažins lėšų, kaupiamų fonduose vertę. Jų vertė nenutrūkstamai mažės ir dėl mokesčių, kuriuos pasiima tie fondai.
Čilės patirtis, kur prievartiniai pensijų fondai įsteigti 1981 metais parodė, kad mokesčiai fondams sudarė per 30 proc. Dėl krizių sumažėjo aktyvų vertė. Po keliasdešimt pensijų privatizacijos metų pasirodė, kad du trečdaliai fondų dalyvių liko be jokios pensijos. Jei ne valstybinės išmokos, įvestos 2008, dauguma senų žmonių būtų numirę iš bado. Tuo metu 40 proc. aktyvų yra užsienyje, o likusius pasigriebė vietos oligarchai neva rinkos skatinimui.
Lenkijos reforma panaši į Čilės ir veda į tokius pačius rezultatus, nors fonduose susiurbti gigantiški viešieji pinigai. Būtina pabrėžti, kad Lenkija neturi ir toliau neturės biudžeto perviršio, kad kauptų būsimoms pensijoms, priešingai, dešimtmečiais yra biudžeto deficitas. Norėdama padengti ZUSo nuostolius dėl pervedimų fondams, valstybė turi skolintis pinigus, priešingu atveju dalis dabartinių pensininkų liks be duonos.
Jei ne pastaroji fondų reforma – sumažinti įmokų fondams procentą, pusę aktyvų perkelti į ZUS, Lenkijos lauktų Graikijos likimas. Kaupimo pensijų sistema, kuri jau keliolika metų remiasi skolintais pinigais rodo, kad valdžia daugiau remia finansines institucijas negu rūpinasi pensininkų ir visos visuomenės interesais“.
