– Daugybė lietuvių bėga į Jungtinę Karalystę ieškodami geresnio gyvenimo, o jūs dėl to atvykote į Lietuvą. Kodėl? – žurnalistė paklausė 47-erių Ch.Butlerio „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Žiūrėkite, kaip važiuoja traukiniai. Jeigu masiškai važiuoja į vieną pusę, gal ir gerai, kad vienas „durnas“ važiuoja kita kryptimi. O kodėl gi ne? Prieš du dešimtmečius dirbau Londone, gavau projektą čia, Lietuvoje.
Apie Lietuvą buvau šiek tiek informuotas, žinojau apie dainuojančią revoliuciją. Kai atskridau, buvau maloniai nustebintas.
Garantuoju, kad būtų nustebęs kiekvienas britas.
Anglijoje manoma, kad jei vieta yra nuo Berlyno į rytus – tai jau Sibiras.
Atskridau, apsižiūrėjau ir pagalvojau: čia – Europa. Gal sugadinta, bet vis tiek Europa. Tai sakau kaip komplimentą. Čia nebuvo jokio Sibiro, netvarkos. Ko čia stebėtis? 50 metų po geležine uždanga – aišku, kad buvo sugadinta.
– Ko jūs važiavote į mažą, lietingą, niūrių žmonių šalį, kurioje labai sunku išmokti kalbą, pritapti prie klimato? Turbūt taip dažnas lietuvis papasakotų apie Lietuvą.
– Mane varo į neviltį, kai lietuviai sako, kokia maža jų šalis, kokia sunki kalba. Lietuva yra pusė Anglijos, o ten gyvena 50 mln. žmonių. Angliškai dažnai rašoma: „The tiny former Soviet Republic of Lithuania.“ Tai man nesuprantama. Juk „tiny“ – labai mažas, miniatiūrinis.
Atsiprašau, ar kas taip šneka apie Airiją? Ne. Lichtenšteinas yra miniatiūrinis, o Lietuva yra normali, nedidelė, du kartus didesnė už Olandiją. Kita vertus, problema, kad čia gyvena tik mažiau nei 3 mln. žmonių.
Klimatas čia visai geras. Man patinka, kad turime vasarą, žiemą, pavasarį, rudenį. Anglijoje 15 laipsnių ir žiemą, ir vasarą.
Minėjote sunkią kalbą. Aš turiu teoriją, kad tai yra okupantų propaganda: kalba sunki, vadinasi, reikėtų išmokti lenkų, rusų, vokiečių kalbas. O jei rimtai, tai ar lietuvių kalbą sunkiau išmokti už rusų, lenkų ar kinų? Greičiausiai ne, svarbiausia norėti.
Lietuviškai aš kalbu su akcentu, darau klaidų, bet negaliu pasakyti, kad išmokti šią kalbą buvo neįveikiamas iššūkis.
– Kalba yra šalies simbolis, tai yra lietuviškumo simbolis. Kadangi einame į Vakarus, pas mus atsiranda daugybė svetimybių, vartojamų viešajame gyvenime, pavyzdžiui, pavadinimai. Aš žinau, kad turite griežtą nuomonę šiuo klausimu.
– Man labai nepatinka, kad beveik kiekvienas restoranas ar kavos tinklas būtinai privalo turėti anglišką pavadinimą. Kiek tarp jų klientų yra užsieniečių?
Lietuvos paštas yra valstybinė įmonė, jis turi paslaugą „PayPost“, bet jo klientai greičiausiai yra vyresnio amžiaus lietuviai. Tai kokio velnio reikia turėti „PayPost“, galbūt gali būti „Moki paštas“.
Tai gali būti lietuvių kompleksas, kad jų kalba esą nevisavertiška.
Antai lietuvės Beatos vyras britas Tomas Nicholsonas turi du restoranų tinklus. Vienas jų yra „Jurgis ir drakonas“, o kitas – „Bulvytės ir žuvytės“.
Imkite iš jo pavyzdį ir nebijokite vartoti lietuviškų žodžių restoranui ar verslui pavadinti.
– Gal noras pavartoti ne lietuvišką, o anglišką žodį yra bandymas išlipti iš sovietizmo?
– Gal ir taip. Negaliu pasakyti, kad tai yra blogas noras, bet būkite protingi – eikite į Vakarus kitais būdais. Sutvarkykite Darbo kodeksą. Jis stovi kaip paminklas Sovietų Sąjungai, reikėjo jį nugriauti anksčiau negu „balvonus“ nuo Žaliojo tilto.
Kalbant apie politinį stabilumą Lietuvoje, paklauskite lietuvių, ar jie mano, kad politika čia yra stabili. Manau, kad 90 proc. pasakys – ne.
Bet žiūrėkite iš kitos pusės – per 25 metus buvo visokių Vyriausybių, politikų Seime. Tačiau ar Lietuvą pasukome nuo kelio į euroatlantinę, Europos Sąjungos, NATO integraciją? Ne. Per 25 metus čia buvo stabilu, investuotojai tai labai vertina.
Aišku, yra rizika, kaip buvo Britanijoje, kad vienas ar kitas įstatymas bus priimtas staigiai, o tai gali padaryti įtaką verslui. Ar Lietuvoje blogiau nei Britanijoje?
Yra tam tikra mano širdies ar proto dalis, kuri tikrai nemėgsta Europos Sąjungos – kalbant apie Briuselį, administraciją, kalbant apie tai, kaip Europos Sąjunga apskritai veikia.
Anglijoje dauguma žmonių niekada nebuvo už tai, kad ES būtų ir politinė, ir gynybos, ir prekybos sąjunga. Dauguma buvo už tai, kad tai būtų prekybos blokas.
Manau, anksčiau arba vėliau su Britanijos naryste ES vis dėlto kažkas būtų įvykę. Imigracija irgi turėjo daug įtakos – Britanija visada buvo šalis, į kurią emigravo žmonės ne tik iš Rytų Europos, bet ir iš mūsų kolonijų, Karibų šalių, Indijos, Pakistano.
– Jau 20 metų gyvenate Lietuvoje. Kas yra Lietuva žiūrint jūsų, užsieniečio, akimis?
– Kalbant asmeniškai, man tai buvo laisvės mokykla. Būdamas britas aš nepagalvojau apie laisvę, man tai buvo duotybė.
Man, kaip jaunam žmogui, tai buvo labai gera mokykla – taip, kaip reikėtų kovoti už savo laisvę, teisybę. Iš karto labai tuo susižavėjau. Turbūt tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
– Bet Lietuvoje įvaizdžio paieška vyksta visus nepriklausomybės metus, kuriamos visokios strategijos, programos. Esame geri krepšininkai, turime gerą nacionalinę virtuvę, mūsų gamta graži. Kaip Lietuva turėtų save pristatyti, kitaip sakant, parduoti?
– Dirbtinio prekybos ženklo nereikia, reikėtų akcentuoti tai, kas jau egzistuoja. Nelabai mėgstu krepšinio diplomatijos, bet turiu pripažinti, kad per 20 metų nelabai kas pasikeitė: rinktinė yra Lietuvos kokybės ženklas.
Apsisprendžiau nebekovoti su idėja, kad tai yra krepšinio šalis. Reikėtų tiesiog eiti palei srovę.
Taip pat – ir laisvė. Nors kasmet ją švenčiate 3–4 kartus, ją reikėtų kaip nors susieti ne tiktai su atgauta nepriklausomybe, bet ir su teisybe.
– Tačiau gal reikėtų kokio nors vieno Lietuvos ženklo? Jis lyg ir buvo sukurtas, išleista daug pinigų.
– Ar reikia vieno? Ar šalį galima aprėpti vienu šūkiu? Manau, kad ne. Simboliais gal ir galima.
Man asmeniškai kaip simbolis labai patinka Vytis. Pastaruoju metu Vyčio vėliava plevėsuoja dažniau, tai yra sveikintina.
Reikia tuo naudotis, nes jei mes nepasinaudosime, baltarusiai pasinaudos.
– Aiškinate taip, kaip turėtų kalbėti kiekvienas lietuvis.
– Kartais sakau, kad aš pasirinkau Lietuvą.
Jei man čia per daug nepatiktų, būtų užknisančių dalykų, aš nebegyvenčiau čia. Turėjau pasirinkimą ir pasirinkau Lietuvą.
– Kodėl jūs taip stengiatės dėl Lietuvos?
– Nežinau. Galbūt tai dalis mano britiško patriotizmo. Jūsų laisvė yra dalis mano, kaip Britanijos piliečio, laisvės. Norėčiau, kad čia apskritai būtų geresnės sąlygos bendruomenėje, versle. Aktyvi visuomenė – tai auganti ekonomika. Tai yra geriausia krašto gynyba.
Aišku, reikia ir kariuomenės, bet tam turi pritarti visuomenė.
Lietuvoje tikrai verta stengtis. Esu buvęs kitose Rytų Europos šalyse, vienoje dirbau ir supratau: ta šalis – ne man. Ten nebuvo aiškios krypties – į Vakarus ar pasilikti Rytuose.
– Siejate savo gyvenimą su Lietuva?
– Iš esmės – taip. Niekada nesakyk „niekada“. Gal vieną dieną norėsiu gyventi savo šalyje, bet ateitį sieju su Lietuva.
