Kitą rytą jis ateina dviem valandomis anksčiau nei sutarta su vyriškiu, kuris galėtų būti jo tėvas, ir negarsiai jam aiškina: „Šitame namelyje. Sakė, kad tikrai nupirks“. Iškišu galvą per vartelius: vyras nuleidžia akis. Galėtų būti 40-ies, apsirengęs švariai, artyn neina.
Berniukas nedrąsiai klausia, ar jau galįs tas mėlynes man dviračiu atvežti. Aiškiai matyti, kad aštuonių eurų šeimai labai reikia tuojau pat, o ne po pietų, kai pajudėsiu link Vilniaus. Apsižiūriu, kad piniginėje turiu 20 eurų ir klausiu, ar vaiko tėvas turės grąžos. „Ne, neturės“, – tyliai sako berniukas. – Bet aš iškart nuvažiuosiu dviračiu į parduotuvę ir jums iškeisiu“.
Vyras parausta ir krenkšteli. Artyn neina. Apsisprendžiu tikėti, kad taip ir bus, nes vaikas stulbinančiai taisyklingai kalba. Mėlynės kosminiu greičiu atsiduria namelyje: atveža jas dviračiu kartu su dar mažesniu broliuku. Akys iš džiaugsmo švyti. Parduotuvė – už poros kilometrų.
„Nusipirkite po porciją ledų, o man grąžinkite 10 eurų“, – sakau.
Net nežinau, kas man būtų geriau, – kad jie apgautų ir man nereikėtų pirkti mėlynių ir kitą savaitę, ar kad grįžtų su pinigais ir tada ilgai privalėčiau gromuliuoti mintis apie svetimą skurdą, kurio mėlynėmis neužkiši. Grįžta švytėdami: iškeitę sėkmingai ir pirkę pačius pigiausius ledus, todėl iš dviejų jiems dovanotų eurų dar likę grąžos. Bando ją man atiduoti. Net nežinau, ką daryti, nes noriu verkti. Nusisuku ir bandau apsimesti, kad čiaudau.
„Mano tėtis klausė, ar jums nereikia apkarpyti medžių ar ką sutaisyti. Jis neteko darbo ir ieško, kaip užsidirbti“, – tyliai sako vaikas.
Taip, medžiai nepadoriai išsišakoję, bet jų dailinimas neįeina į planuotas išlaidas, nes dar turiu studijuojančių vaikų.
Labai nenorom duodu savo telefoną – gal rudenį tuos medžius genėsiu.
„O jinai su indėno kepure, o tu sakei, kad sena“, – nuvažiuodamas mažesnysis sako vyresniajam.
Gavau komplimentą ir istoriją, kuri niekaip neišeina iš galvos, nes dažniau pinigų neturi asocialūs asmenys, bet ne normalūs žmonės, kuriems gėda, kad atsidūrė skurde. Tokių žmonių – pilna Lietuva, o mes nuolat rašom apie išsidažiusias turčių pamaivas.
Kitą dieną darbe gaunu Natalijos Atas, Vytauto Didžiojo universiteto socialinės politikos programos lektorės, kuri Šefildo universitete apgynė disertaciją apie skurstančius darbuotojus Lietuvoje, straipsnį. Skurdą ir augančią pajamų nelygybę Lietuvoje mokslininkė vadina nepilnavertės socialinės politikos rezultatu. Ji teigia, kad mūsų šalis pasižymi vienu iš didžiausių pajamų nelygybės lygiu Europoje. Tai reiškia, kad pajamų atotrūkis tarp turtingiausių ir neturtingiausių žmonių yra labai aukštas.
N.Atas teigia, kad kas penktas žmogus mūsų šalyje gyvena žemiau skurdo ribos, o kas trečias patiria skurdą ir socialinę atskirtį. Net darbo turėjimas ne visada apsaugo nuo skurdo – daugiau nei 8 procentai dirbančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Skurdo rizikos riba Lietuvoje yra viena iš žemiausių Europoje.
„Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugusi pajamų nelygybė rodo, kad žmonės, kurių finansinė gerovė pagerėjo, priklausė labiausiai pasiturinčių Lietuvos gyventojų grupei. Patys turtingiausi gyventojai šalyje pasidarė dar turtingesni, o mažiausiai pasiturintys gyvenimo kokybės gerėjimo nepajuto. Gyvenimas Lietuvoje iš tiesų gerėja, tačiau tik mažai visuomenės daliai“, – teigia mokslininkė.
„Eurostat“ duomenimis, bendros (ne tik vyriausybinės) išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje beveik dvigubai mažesnės už Europos vidurkį. Tai reiškia, kad, nepaisant sąlyginės ekonominės sėkmės, Lietuvos gerovės valstybė yra mažiau dosni ir mažiau aprėpianti nei dauguma kitų Europos šalių. Tokia sistema nesuteikia adekvačios apsaugos Lietuvos piliečiams ir padaro juos ypač pažeidžiamais šiuolaikinių problemų kontekste. Pajamų nelygybės rodiklis yra testas bet kuriai vyriausybei.
„Valstybės, kurios prisiima mažiau atsakomybės už savo piliečių gerovę, pasižymi didesniu skurdo ir nelygybės paplitimu bei bendru gyvenimo kokybės nepasitenkinimu gyventojų tarpe. Būtent tai ir galime pastebėti Lietuvoje, kur valdžios institucijos vis dažniau pabrėžia, kad asmenys patys turėtų pasirūpinti savo gerove, o valstybės vaidmuo šiame procese turėtų būti minimalus. Kol šis požiūris nepasikeis, Lietuvos gyventojai išliks vieni iš skurdžiausių Europos Sąjungoje“, – tvirtina N.Atas.
Elektroniniame pašte randu ir kitą laišką – kvietimą į reklaminį vienos iš partijų vakarėlį, paslėptą po kitokio pavadinimo iškaba. Organizatoriai rašo: „Vaišinsime aukščiausios kokybės vynu iš Pietų Afrikos ir Kalifornijos“.
O gal norite kitą savaitgalį nupirkti mėlynių iš labai mandagių ir nesočių dviejų vaikų? Adresą duosiu.
