Be to, vis tas pats per tą patį: kirvis į sutuoktinio ar sugyventinės galvą, vaikas į šulinį, girtas pacanas prie vairo ir tiesiai į troleibusų stotelę, patėvis išprievartavo nepilnametę, sudegė bendrabutis. Na, ir kitos pabodusios, iš esmės tokios pačios stichinės nelaimės. Jokio organizuotumo, jokių kruopščiai parengtų planų, vien laukiniai atsitiktinumai.
Netolerancija skirtingų tautų dialogui, uždarumas, įtarumas pelkių šalies gyventojams turi skaudžių padarinių. Vienas ryškiausių – esame tiek nykūs ir nepažangūs, kad mūsų oro uostų niekas nesprogdina, Laisvės alėjoje galime vaikščioti iš esmės ramiai (išskyrus tuos retus atvejus, kai apsišaudo vietos gangsteriai). Basanavičiaus gatvėje, ir ten, neramumai apsiriboja girtuoklių muštynėmis ir pavojumi ežiuko garbei ir orumui, bet šiaip 9 mėnesius per metus ten išvis būna tuščia.
Gyvename per nuobodžiai, todėl turime valdžios reikalauti naujų – importinių aštrių pojūčių. Žinoma, teks palaukti, reikia turėti kantrybės, bet laikas vis tiek bėga nenumaldomai greitai. Ir jei konstruktyviai diskutuosime, nuosekliai priiminėsime ryžtingus sprendimus sekdami merkeliškais šūkiais, tai atsiras vilties, kad ir mus pasieks teroristinių organizacijų uodegos, ir pas mus ims kurtis jų židiniai.
Jei nesėdėsime sudėję rankų ir pabrukę uodegų, nė nepastebėsime, kaip ir pas mus narsieji Alkaidos ar Islamo valstybės palikuonys rengs egzotines teroro akcijas, kad net kraujai taškysis į šalis. Sausio 13-oji nublanks kaip „greitojo suvartojimo“ trileris su spragėsiais ir vietą užleis kur kas labiau įsimenamiems dramatiškiems įvykiams.
Kad jie kuo greičiau priartėtų prie Marijos žemės, svarbu nesimokyti iš buvusių kolonistų bei galingų valstybių patirties, kas gali nutikti lengvabūdiškai, be jokios atrankos į savo glėbį prikvietus žemynų ir vandenų perėjūnų. Taip pat – jokiais būdais nemėginti prognozuoti, kokios bėdos gali laukti palaikant milijonus nešantį tarptautinį žmonių kontrabandos biznį.
Svarbiausia – ignoruoti „Daesh“ vyrukų sukeltas tragedijas Prancūzijoje, Briuselyje, Turkijoje. Nepriimkime jų kaip pamokos. Priimkime tai kaip iššūkį, kaip galimybę atversti naują puslapį drąsios Lietuvos istorijoje.
Bet kai kurių niuansų turėtume ir pasimokyti iš labiau užsigrūdinusių gedule valstybių. Pavyzdžiui, kad greičiau įvyktų naujųjų migrantų integracija, privalu politkorektiškai įvardyti jų tapatybę, stengtis neakcentuoti tautos ir tikėjimo šaknų. Štai net ir po Nicos išpuolių Europa vairuotoją žudiką atsargiai ir santūriai vadina tunisiečių kilmės prancūzu arba tiesiog prancūzu.
„Tunisietis“ skambėtų pernelyg tiesmukai ir konkrečiai. Lygiai taip pat dėl religijos. Jis, matyt, būtų islamo krikščionis arba krikščionybės islamiestis. Šiaip ar taip, ta pati abraomiška šaka, tad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Taigi, kai ir pas mus apsigyvens būriai mirtinas atakas planuojančių fanatikų, reikės bus vengti juos vadinti tikrais vardais. Pereinamuoju laikotarpiu jie bus afganų kilmės lietuviai, alžyriečių kilmės lietuviai, irakiečių kilmės lietuviai, čečėnų kilmės lietuviai. Vienas kitas dešimtmetis, ir visi jie galiausiai virs lietuviais krivaičiais.
Atsikvošėjus išvyti juos jau bus sunkiau nei priimti. Nauda bus aiški: kai žmonių gyvybei kils daugiau realių pavojų, reikės stiprinti saugumo pajėgas ir dar daugiau ginkluotis – perspektyvus biznis tarpininkaujantiems politikams.
O paprastiems mirtingiesiems, išlikusiems gyvais, nuoskaudas galima bus lengvai nuplauti feisbuke užsibrūkšniavus asmeninio profilio nuotraukas ir pasidalijus dvasinga nuoroda, skatinančia melstis už netikėtų išpuolių Katedros aikštėje (kas galėjo pagalvoti?!) aukas. Štai toks tas terorizmo pradžiamokslis nepatyrusiai trispalvei Lietuvėlei.
