Kaip visada, ponia atstovė pradeda nuo pasigyrimo. „Vertinant trumpuoju laikotarpiu, 2017-aisiais vidutinė pensija galėtų būti indeksuojama maždaug 6,6 procentais“. Puiku!
Tačiau tame pat straipsnyje savo mintis dėstantis profesorius Romas Lazutka tą džiaugsmą greitai išsklaido: „Pensijų indeksavimo nepakaks, jei jis išvis bus vykdomas. Indeksavimas reikštų, kad pensijos turėtų augti taip, kaip auga algos, atsižvelgiant į dirbančiųjų skaičių. Norint užtikrinti indeksavimą, „Sodra“ viena arba su valstybės biudžetu turi turėti pakankamai lėšų“.
Čia ir visa esmė: norint indeksuoti, reikia turėti pinigų. Sodra sėdi baisioje skoloje ir pensijų indeksavimas ją temptų į dar gilesnę duobę. O profesoriaus pastebėjimas „su valstybės biudžetu“ reikštų, kad valstybė irgi turėtų prisidėti prie Sodros gelbėjimo, kitaip tariant dotuoti Sodrą. Deja, R.Lazutkos manymu, „mažai tikėtina, kad „Sodrai“ bus skiriama papildomai lėšų iš kasmet tvirtinamo valstybės biudžeto, jei lėšų stigs policininkams, socialiniams darbuotojams ar pedagogams ir grės socialiniai streikai“.
Ministerijos atstovė, o gal ir žurnalistė ne taip ją supratusi, vėlgi džiaugiasi: „dėl
prognozuojamo dirbančiųjų skaičiaus augimo šiuo laikotarpiu (t.y. 2017-aisiais) leistų ne tik išlaikyti esamą pensijos santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu (taip vadinamą pakeitimo normą), bet dar ir padidintų puse procentinio punkto nuo 34 iki 34,5 proc.“
Kažkoks nesusipratimas. Jei būtų toks dydis, mūsų pensijos nesiektų nė 200 EUR, juk taip nėra. Autoriteto prof. Teodoro Medaiskio duomenimis „Šiandien (2016 kovo mėn.) pakeitimo norma tesiekia 44 proc... Jei norime toliau nebeklimpti skolon, pakeitimo norma per keletą artimiausių metų turėtų grįžti į įprastą bent jau 42 proc. lygį“.
Čia vėl esminis dalykas. Jeigu bet kuria kaina kažkokio prestižo vardan, o ne turimų pinigų pagrindu sieksime kažkur Europoje esančios 60-70 procentų pakeitimo normos, klimpsime skolon dar didesniu greičiu.
Toliau ponia atstovė kartu žada ir liūdnesnę ateitį: „Nuo 2020-ųjų iki 2030-ųjų į pensiją išeis didžiausia gyventojų karta, o juos pakeisti į darbo rinką ateis mažiausio gimstamumo lygio karta. Taip pat „Eurostat“ prognozuoja, kad 2013–2030-ųjų laikotarpiu darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje sumažės 42 proc.“ (O kaip tuomet su paminėtu dirbančiųjų skaičiaus augimu 2017 metais?).
Anot žurnalistės, „SADM sako negalinti patvirtinti, kad po 2020-ųjų lietuvių pensijos gali tesiekti 24 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tačiau tokios tikimybės neatmeta. Tačiau jei prognozės pasitvirtintų, pensijos būtų maždaug trečdaliu mažesnės, nei yra šiuo metu. Tikėtina, kad per tą laiką padidės vidutinis darbo užmokestis, tačiau remiantis dabartiniais rodikliais, vidutinė pensija siektų apie 180 eurų“. Baisu!
„Visos oficialios prielaidos daro įtaką visoms pensijų projekcijoms, tačiau, ar šios prielaidos atitiks tikrovę, teigti šiuo metu būtų pernelyg drąsu“, teisinasi I.Kalinauskienė. Vis dėlto, „užtikrintai teigti, kad ateityje vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis bus toks, o ne kitoks, negalima“.
Vėlgi R.Lazutkos patikslinimai ir vėl apie pinigus: „Jei dirbančių bus mažiau, pensininkų – daugiau, o pensijoms bus skiriamas tas pats procentas nuo atlyginimo, situacija bus prasta. Tačiau Lietuva pensijas gali finansuoti daug daugiau, nes pensijoms mes skiriame nedidelę dalį. Taip yra ne todėl, kad kitose šalyse demografinė padėtis yra geresnė, o dėl ydingos mūsų mokesčių sistemos“. Pridėkime – ir dėl vyriausybės politikos.
Naujajame socialiniame modelyje mes siūlėme bazinę pensiją finansuoti iš valstybės biudžeto, tad pensijas būtų galima didinti (priminkime, kad tuomet bus sumažintas socialinio draudimo įmokos tarifas, pinigų Sodrai vėlgi gali pritrūkti). Tačiau reikia surinkti daugiau į biudžetą. Kad neįmanoma daugiau surinki į valstybės biudžetą, įrodyti neįmanoma. Pavyzdžiui, estai surenka daug daugiau, nors jų mokesčių tarifai, visuomenės struktūra, ekonomika yra panašūs“.
I.Kalinauskienė tvirtina, kad „neseniai priimtos pensijų reformos (t.y. naujų socialinio draudimo ir socialinio draudimo pensijų įstatymų) tikslas buvo sudaryti sąlygas pensijų sistemos tvarumui, kad ateityje, kai sistemą paveiks neigiama demografinė situacija, būtų iš ko mokėti išmokas“.
Tasai „iš ko“ – tai pagal Pensijų įstatymo 8 straipsnį formuojamas Sodros rezervo fondas, atsirandantis, kai socialinio draudimo rūšies įplaukos viršija išlaidas, ir naudojamas, kai tos rūšies išlaidos ima viršyti įplaukas. Tačiau ką reikės (ir dabar reikia) daryti, kai vienos rūšies įplaukos viršys išlaidas, o kitos rūšies išlaidos viršys įplaukas, ar Sodra pasinaudos pensijų draudimo pliusu, dengdama ligos ir motinystės draudimo minusą?
Ekonomistas R.Lazutka žiūri plačiau: „Mes siūlėme, kad būtų įstatymiškai įsipareigojama tam tikras sumas skirti pensijoms kasmet, sakėme, kad reikalingos mokesčių reformos, tačiau tai liko tik siūlymais – klausimas neišspręstas... Lietuvoje pinigų yra pakankamai, kad pensijos būtų finansuojamos geriau, bet tuos pinigus reikia surinkti. Net nekalbama, kad lėšos iš finansų ministrės žadamų naujų mokesčių būtų nukreipiamos pensijoms finansuoti“
Pagaliau I.Kalinauskienės, visos ministerijos ir visos valdžios reklamuojamas stebukladarys: pensijų fondai. „Žmonės, kurie bus kaupę pensijas 30–40 metų ir mokėję įmokas nuo vidutinio darbo užmokesčio, gaus pensijų išmokas, kurių kaupimo dalis sudarys apie 19 proc. nuo jų darbo užmokesčio“. Ar tikrai?
Pirmiausia, tos išmokos yra tiesiogiai surištos su Sodros pensijos sumažinimu ir galiausiai tos išmokos sudarys vos keletą procentų darbo užmokesčio. Antra, tiems keliems procentams žmogus per gyvenimą turės suploti gerokai didesnę sumą, nei gausimos išmokos (apie tai savo straipsniuose citavau prof. Raimondo Kuodžio tyrimus).
Trečia, patys fondai nieko negarantuoja, iš kur čia tokios džiaugsmingos ministerijos prognozės? Pensijų fondai juk aiškiai sako: „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“. Ir tokiems fondams apkvailinti žmonės jau pervedė milijardines sumas.
Pagaliau naujausios žinios: Lietuvos banko pranešimu „Per pirmus šešis šių metų mėnesius vidutinis visų pensijų fondų vieneto vertės pokytis sudarė minus 0,1 proc.“ Minus! Taigi jokios kalbos apie pensijų fondų laimėjimus – sočią (bet tik po 40 metų!) pensininkų ateitį nėra kalbos.
Tokiu būdu šimtai milijonų eurų yra atimami iš dabartinių pensininkų ir varomi nepasotinamų pensijų fondų link, priklausomiems tik nuo likimo kortų išsidėstymo. Nežiūrint to, jokiame socialiniame modelyje apie atėjimą į protą vis dar nekalbama.
