Klestelėdamas ant tilto „Audi Q2“ trumpam užėmė vieno „balvonų“
vietą. Ir prasidėjo. „Tai pasityčiojimas“, „kaip dar apdergsime
Žaliąjį tiltą“, „kur žiūri Vilniaus valdžia“, – sklido iš visų pusių.
Štai nuo paskutinio pasipiktinimo šūksnio ir pradėkime. Sostinės
valdžia nežiūri į priekį, nekuria pribloškiamų idėjų ir apskritai
neturi įdomių sumanymų. Kaip pensininkas krapšto nuo sovietmečio
išsaugotą piniginę ir galvoja, kaip dar sutaupyti kruopoms.
Juk prabėgo jau metai, kai nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos sovietinės
skulptūros. Iš pradžių valdžia dar žadėjo, kad ką nors sugalvos, kas
tiktų jų vietoje, bet paskui nutilo. Taip ir liko vietoj „balvonų“
gėlių vazonai.
Verslininkai greitai sugalvojo, kad Žaliojo tilto skulptūrų postamentai
– puiki vieta uždirbti. Ir jie neprašovė – apie naująjį miesto
visureigį kalba visi. Nereikėjo kišti pinigų jam pristatyti – užteko
susimokėti už leidimą užkelti automobilį ant tilto.
Kartu „Audi“ atstovai dar pasamprotavo, kad apie kiekvieną miestą
pasakoja jo simboliai, o Žaliasis tiltas ilgą laiką
buvo svetimos nuotaikos simbolis.
Jų žodžiais, po plačiai visuomenėje nuskambėjusių sovietinių skulptūrų
nukėlimo Žaliasis tiltas buvo lyg tuščia scena, ant kurios kiekvienas
galėjo įsivaizduoti savo miesto simbolį. Taip, kiekvienas, tik ne
valdžia, kuriai vietoj skulptūrų pakako gėlių vazonų.
Tad verslininkams užteko drąsos automobilį pavadinti miesto simboliu ir
pridurti, kad jis bus įamžintas tūkstančiuose asmenukių ir nuotraukų,
o į valdžią lėkė kritikos strėlės ne tik dėl to, kad per metus nuo
skulptūrų nukėlimo nieko nenuveikė, bet ir už tai, kad leido ant tilto
pastatyti visureigį. Taigi pralaimėta net du kartus.
Per metus nesugalvota ir kaip panaudoti Žaliojo tilto skulptūras. Vėlgi
atmetus visus jų priešininkų ir šalininkų argumentus, reikia pripažinti,
kad tai buvo miesto svečių viena iš labiausiai lankomų vietų,
liudijančių mūsų skaudžią praeitį.
Skulptūros, suvyniotos į juodą polietileno plėvelę, dūlėja gatves
prižiūrinčios įmonės kieme. Kad tik niekas jų nepamatytų,
nenusifotografuotų. Kaip pasakytų močiutė, „čėdija“.
Tik valdžia nepasakytų, kam saugo skulptūras patvoryje, nes taip pat
neturi idėjų. Nekviečia į pagalbą ir architektų, menininkų, kurie
patartų, kokius projektus, instaliacijas galima parengti, kad visas
pasaulis aiktelėtų išvydęs skulptūras kitoje šviesoje.
Tad lieka tikėtis, kad bent ryškiai geltonas visureigis atvers
valdžiai akis, parodys, kad mieste yra kitokių spalvų. Ne tik pilkas
šaligatvis ir juodas asfaltas, kurį, žinoma, taip pat reikia lopyti.
