Žymaus skulptoriaus Vlado Vildžiūno prieš 25 metus įkurtas Jeruzalės skulptūrų parkas atokioje Lobio gatvėje galėtų rungtyniauti su jau pabodusiu Europos parku, pritraukti daigiau turistų.
Jeruzalės sode galima pamatyti ir skulptūros klasikų – paties parko įkūrėjo V.Vildžiūno (1932 – 2013 m.), sostinę ir kitus miestus puošusių skulptorių Gedimino Karaliaus, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus bei jaunųjų talentų – Gintauto Akstino, Kunoto Vildžiūno, Artūro Railos kūrinių.
Rangovas bankrutavo
Anksčiau parke buvo eksponuojama per 50 skulptūrų, bei dabar jų sumažėjo iki 20-ties: kūrinių savininkai, menininkai, dalį skulptūrų pardavė. Jeruzalės skulptūrų parkas – ne valstybinis muziejus, o privačia iniciatyva įkurta ekspozicinė erdvė.
Tėvo įkurtu sodu besirūpinantis skulptorius Kunotas Vildžiūnas sakė nepraradęs vilties, kad parkas atsigaus ir suklestės, kai tik bus įveikti organizaciniai nesklandumai.
Prie skulptūrų sodo Europos struktūrinių fondų lėšomis buvo pastatytas šiuolaikiško stiliaus ekspozicijų centras. Liko tik užbaigti vidaus darbus, bet čia ir iškilo kliūtys. Menininkai – talentingi kūrėjai, bet ne itin gabūs vadybininkai.
„Ilgai vargome, ieškodami statybos darbų rangovo. Pagaliau suradome, sutarėme palankias kainas – ir kaip tyčia, rangovas bankrutavo!“, – apgailestavo K.Vildžiūnas.
Parkui pakenkė ir parazitai, kažkokie vabalai, pagraužę pušis. Vietoj jų pradėjo augti krūmokšniai – tai sugadino aplinką, kuri anksčiau sudarė dalies ekspozicijų foną.
B.Radvilaitę aprengė plienu
Tačiau ir kuklioje aplinkoje galima pamatyti skulptūrinių įdomybių, susijusiu su Vilniaus įvazdžiu. Tiksliau, čia ir buvo kalama Vilniaus monumentalioji įvaizdžio dalis.
Parko viduryje – V.Vildžiūno Barboros Radvilaitės skulptūros pirminis originalas. Jį skulptorius nulipdė iš gipso, o sūnus Kunotas „apvilko“ Barborą plieno lakštais.
Dabar viena plieninė Barbora Radvilaitė puošia Vilniaus Vokiečių gatvę, dar viena atsidūrė net JAV, Niujorko valstijoje.
Istoriškai Jeruzalės skulptūrų sodas susiformavo aplink čia įsikūrusias Vilniaus skulptorių dirbtuves. Jų buvo kelios, bet padidėjus žamės kainoms šioje vaizdingoje sostinės vietoje, liko viena, kitos buvo parduotos.
Liejo „Burbulą“ ir „Vamzdį“
Išlikusiose dirbtuvėse gimė ne viena Vilniuje žinoma skulptūra. Čia K.Vildžiūnas su kolega nukalė „Grandinę“ – geležinį burbulą, iki šiol kabantį po Žaliuoju tiltu. Bumbulas turėjo tarnauti kaip savotiška politinė atsvara sovietinėms Žaliojo tilto skulptūroms, simbolizuoti nelaisvės sunkmečius.
„Žiūrint po tiltu tas burbulas neatrodo itin didelis. Bet kai jį kūrėme, vos tilpo dirbtuvėse“, – pasakojo K.Vildžiūnas, parodęs dviejų ar daugiau aukštų namo dydžio patalpą.
Žaliojo tilto skulptūrų neliko, burbulas – tebekaba. Prie Neries dar drykso ir Vilniaus Jeruzalės dirbtuvėse nukaldinta „Arka“, labiau žinoma „Vamzdžio“ pavadinimu, nes patinka ne visiems vilniečiams.
Pačiame ekspozicijos gale, miškelyje guli prie Neries stūksančio „Vamzdžio“ toks lyg ir pusbrolis – lanku suriestas vamzdis, irgi V.Urbanavičiaus kūrinys.
„V.Urbanavičius – tylus ir kuklus menininkas, musės nenuskriaustų. O viešojoje erdvėje už tą skulptūrą prie Neries jis kažkokiu pabaisa vaizduojamas. Tai neteisinga, kūrinius juk suvokiame skirtingai, vieniems patinka, kitiems – ne“, – aiškino K.Vildžiūnas.
Jis tikisi, jog ekspozicijų centro vidaus darbus pavyks užbaigti iki rudens.
„Tada čia eksponuosime mažesnių gabaritų tėvo darbus, kurie dabar saugomi namuose. Kitų skulptorių kūriniai taip pat bus išstatyti, lauko ekspozicija papildyta, tada vilniečius pakviesime į tikrą meno šventę Jeruzalės skulptūrų sode“, – viltingai kalbėjo K.Vildžiūnas.
Žymiausios Jeruzalės dirbtuvėse sukurtos skulptūros:
V.Vildžiūno monumentas M.K. Čiurlioniui (Druskininkai), skulptūros „Lietuviška baladė“ (prie Vilniaus Arkikatedros) ir „Barbora Radvilaitė“ (Vokiečių g.), paminklas L. Stuokai-Gucevičiui ir k, G.Karaliaus „Rytas“ (Lazdynai) , P. Mazūro, M. Navako darbai, reprezentuojantys lietuvių skulptūrą Lietuvoje ir užsienyje. Po 2004 m. surengto tarptautinio skulptūros simpoziumo „Žvilgsnis į Senąją Europą“, skirto M. Gimbutienės atminimui, sodas pasipildė japonų ir lenkų menininkų – G.S. Kitagawos bei A. Strumillo skulptūromis.
Čia galima įsigyti nekomercinio meno kūrinių: skulptūrų iš bronzos, nerūdijančio plieno, akmens, grafikos, fotografijų, piešinių bei įvairaus dydžio jų atspaudų. Šioje unikalioje vietoje dera menas ir gamta, kūrybinis procesas – skulptorių dirbtuvės ir užbaigta ekspozicinė erdvė. Skulptūrų sodo ir galerijos kolekcijos eksponatai artimi modernizmo skulptūros tradicijai.
