Bet jeigu Lietuva svarbi – o ji man svarbi įvairiomis prasmėmis, – kodėl valstybinės šventės nejaudina manęs, kodėl nejaučiu džiaugsmingo kraujo plūstelėjimo į smegenis ir paslėpsnius?
Gali būti, kad priežastis – dvi tapatybės? Viena sovietinė, antra – tautinė. Ir ta sovietinė iki šiol galingesnė, iki šiol glūdi mano pasąmonėje ir veikia kur kas stipriau nei mano sąmoningos pastangos?
Jeigu galvoju apie savo sovietinę tapatybę – kaip aš anuomet save atpažindavau ir kas mane siejo su kitais lietuviais, pirmiausia ateina į galvą neigimas. Himnas („Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė...“), vėliava, Leninas, komunistų partija, sovietinės šventės, demonstracijos, soc. realizmas, draudimai, saugumas – visa tai buvo su neigimo ženklu.
Jeigu galvoju apie kokius nors teigiamus sovietinės tapatybės aspektus, iššoka senė Šapokliak ir krokodilas Gena iš animacinio filmuko. Ir, kad prasmegčiau, emociškai jie man artimesni nei S.Darius ir S.Girėnas. Arba sovietų lakūnas A.Meresjevas, kuriam buvo amputuotos kojos, bet jis prisitvirtino protezus ir vėl skrido kovoti su niekšais.
Komiškas personažas, bet net negaliu iš jo pasišaipyti kaip V.Pelevinas, nes jis niekad nebuvo man savas. Jis buvo svetimos kultūros produktas. Deja, mano pasąmonėje tūno kur kas giliau nei A.Gustaitis ar J.Dobkevičius.
Daugiau žinau apie fašistavusio italų rašytojo G.D’Annunzio skraidymo nuotykius negu apie mūsų aviacijos pradininkų žygius. G.Danelijos filmas „Kin-dza-dza“ man prasmingesnis už „Žvaigždžių karus“.
Mano sovietinė tapatybė suklijuota iš keisčiausių veikėjų, kurie ten pateko iš filmų, knygų, tai yra iš kultūros. Ir tai teigiama tapatybės dalis. Negaliu jos atsisakyti, išsižadėti arba gėdintis. Ji tiesiog kitokia, su savo privalumais ir trūkumais. Beje, dalis teigiamos sovietinės tapatybės buvo ir F.Kafka, A.Camus, F.Dostojevskis, A.Čechovas, C.Vallejo, S.Geda ir t.t.
Mano tautinė tapatybė – keista. Viena vertus, stiprus religinis aspektas – ir jis tarsi nesusijęs su lietuvybe, tiesiog tai buvo draudžiama, tai buvo antagonizmas ir eidamas į bažnyčią žinojau, gal jaučiau, kad tai yra gerai, o komunizmas – blogai (ironija: kad mokyčiausi katekizmo, mama davė metalinį rublį su Lenino galva). Tiesą sakant, jau paauglystėje galėjau kaip A.Camus pasakyti, kad netikiu Dievo ir nesu ateistas, bet religija vis tiek man buvo ir tam tikra prasme išliko kaip pasipriešinimas vulgariam bolševizmui.
Kita mano tautinės tapatybės dalis – literatūrinė. Iš esmės kalba ir literatūra buvo vienintelis, aiškiausias, supratimas, ką reiškia būti lietuviu. Nebuvo nei trispalvės, nei Vyčio, nei Gedimino stulpų, nei partizanų, nei Sibiro, nei holokausto. Nieko iš tų populiariausių tapatybės reliktų.
Tiesą sakant, nebuvo ir Lietuvos istorijos. Buvo mitologinė XIX a. Lietuvos vizija: Vytautas, Jogaila, Barbora, unijos, universitetas (Just.Marcinkevičiaus trilogija iš esmės tęsia tos mitologinės, romantinės, o ne modernios Lietuvos viziją), bet tai dar ne šiuolaikinė Lietuva, kuri remiasi kalbiniu ir teritoriniu principu, ne ta, atsiradusi 1918 metais.
Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės sovietmečiu mano tapatybėje nebuvo. Netgi rašytojai, kūrę tais laikais, gyveno nežinia kur ir nežinia kaip. Tarsi jie būtų gyvenę ne valstybėje, bet literatūroje ir kalboje. Tiesa, buvo žmonių, kuriems tėvai, giminės, mokytojai kokiais nors būdais užpildė tą skylę, man taip nepasisekė. Mačiau daugybę girtų, kone pamišusių, dėl kažko kenčiančių ir kažką apie traukinius ir berželius vapančių žmonių, bet priežastys, kodėl jie taip elgiasi, klaidžiojo kažkur baimės pelkynuose.
Taigi į klausimą, kokią žalą padarė sovietinis laikotarpis tiems, kurių neištrėmė, nesušaudė, nepasodino į kalėjimą, neįkišo į beprotnamį, galima atsakyti labai trumpai – jie, šunsnukiai, subjaurojo tapatybę. Todėl dabar, kai artėja valstybinės šventės, jas suvokiu ir joms pritariu protu, bet ne širdimi. Nes mano krūtinėje – šuns širdis.
