Abiturientų rašiniuose – Donaldas Trumpas ir Jėzus Kristus

Literatūros tyrinėtoja dr. Solveiga Daugirdaitė, dėl šių ir kitų abiturientų interpretacijų konsultavusi lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino kandidatų darbų vertinimo komisijos narius teigia skaičiusi tikrai įdomių abiturientų samprotavimų.

– Šiemet daugelį apstulbino abiturientams pasiūlyta tema „Kaip vertinamas vyriškumas“. Kaip ją vertino patys moksleiviai? – lrytas.lt klausė S.Daugirdaitės.

– Kiek teko matyti darbų, tema apie vyriškumo sampratą moksleivių visai nestebino! Dauguma rinkosi būtent ją.

Teko skaityti tikrai originalių samprotavimų.

Vieno rašinio autorius ar autorė, rėmėsi kandidato į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus Donaldo Trumpo rinkimų kampanija ir svarstė maždaug taip (persakau iš atminties): jeigu Donaldas Trumpas atvirai šovinistiškas moterų atžvilgiu ir tikina, kad Hillary Clinton nesugebės valdyti valstybės, nes yra moteris, tai kodėl jį palaiko tiek daug modernos valstybės piliečių – galbūt brutalaus ir agresyvaus vyro vis dar ilgimasi, vyriškumas siejamas su sėkme bet kokia kaina?

Dar kitas autorius ar autorė teigė, kad vyriškumas sietinas su pasiaukojimu, ir tikro vyro pavyzdys būtų Jėzus Kristus.

Atrodo, kad daugiausia abiturientų, samprotaudami apie vyriškumą, rėmėsi Renesanso autoriumi Jonu Radvanu ir svarstė, kaip mūsų laikais atrodo vyro – kario idealas.

Bet buvo ir kuriozų, ir humoro. Abiturientai rašė: „Vyrai irgi žmonės, todėl į jų vertybes vertėtų atkreipti dėmesį“. „Vyriškumas neturėtų būti naudojamas biologinėms reikmėms, tą turėtų suprasti ir tikras lovelasas Rapolas Geišė“. „Vyriškumas yra ir pasiaukojimas ne tik einant į karą, ber ir einant kartu su moterimi į drabužių parduotuvę“.

Vienas autorius ar autorė teigė, kad nors šiais laikais tikrų vyrų ir mažėja, tačiau rašydamas rašinį supratęs, jog kažkiek jų tikrai dar galima rasi.

– Šiemet egzaminų vertintojai pageidavo, kad būtų literatūros specialistas pasitarti keblesniais atvejais. Vertintojai dirba nuo ryto iki vakaro, per dieną įvertina po keliolika rašinių, karštyje, jie supranta savo atsakomybę.

Daugiausia klausimų kilo dėl interpretacijų. Meno kūrinį galima vertinti labai skirtingai, tai kūrinio vertingumo kriterijus, bet net ir interpretacijoms yra ribos, apie jas su vertintojais ir diskutuodavome.

– Pavyzdžiui, literatūriniame rašinyje apie dvarą ir dvarininkus lietuvių literatūroje teigiama, kad Antano Škėmos herojus romane „Balta drobulė“ ilgisi Lietuvos, vadinasi, ir jos dvarų, – tai jau bandymas pritempti.

Tačiau samprotavimo rašiniuose už nuomonę niekas nebaudžia – svarbu ją pagrįsti, todėl aš gyniau rašinį apie D.Trumpą.

– Samprotavimo rašiniuose moksleiviai skatinami remtis savo kultūrine patirtimi. Pavyzdžiui, vienas vaikas rašinyje analizavo Julio Cortazaro apsakymą. Susiradau knygą, perskaičiau apsakymą, galėjau patikinti: kūrinys suprastas.

Dar kitas rėmėsi Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Didis blogis“, kuri nėra išspausdinta. Teko kreiptis į Nacionalinį dramos teatrą ir prašyti teksto. Paaiškėjo – viskas teisingai.

Teko atsiversti Lazdynų Pelėdos, kurios tikrai nėra programoje, raštus. Rašinyje apie dvarą ir dvarininkus lietuvių literatūroje buvo remiamasi jos kūryba – irgi iš esmės tinkamai.

– Kai kurių rašančiųjų požiūris į savo ir kito darbą. Mačiau ir chamizmo, ir stebėtinai lengvo pasidavimo. Pavyzdžiui, abiturientas, parašęs 400 žodžių vietoje rekomenduojamų 500, likusią dalį rašo: „Vienas, du, trys, keturi“, ir taip iki šimto. Ar čia ne patyčios iš vertintojų? Kito egzamino lape buvo tik temos pavadinimas ir prierašas: „Atsiprašau, nieko apie Vaižgantą, Marių Katiliškį, Sigitą Gedą nežinau“. Bet juk yra dar trys kitos temos, kodėl nepabandžius?

Egzaminų darbus vertina ne kažkoks anoniminis Nacionalinis egzaminų centras, bet tie patys mokytojai, kurie dėsto vaikams mokyklose, sielojasi dėl jų. Pavyzdžiui, yra nurodyta, kad rašiniai, parašyti pieštuku, nebus skaitomi. O vienas darbas pradėtas rašyti šratinuku, toliau matyti, kad tas neberašo, bet vaikas dar mėgina jį spausti, galop rašinį pabaigia pieštuku. Vertintoja atėjo konsultuotis pas savo vadoves, susisielojusi dėl to vaiko galimos nesėkmės!

Man susidarė įspūdis, kad jeigu kyla abejonių, aukštesniu ar žemesniu balu vertinti, vertintojai lyg ir kilsteli pažymį vaiko labui. Jie žino, kad nepatenkinti įvertinimu rašys apeliacijas. Nors galėtų rašyti apeliacijas ir patenkinti pažymiu: „Nemokėjau, bet gavau per gerą pažymį“, bet tokios apeliacijos dar nebuvo.

– Pažiūrėsim. Bet priežastis visada ta pati. Reakcija į rezultatus priklauso nuo lūkesčių. Vaikai ir jų tėvai dažnai turi per aukštus lūkesčius. Tai iš dalies dabartinės mokytojo situacijos padarinys.

Mokytojas siekia įtikti moksleivių tėvams ir neretai rašo per daug gerus pažymius. Todėl praregėjimo akimirka gali būti skausminga.

Bet man atrodo, kad didžiausią triukšmą kelia tie, kurie nei sugeba prieš „bet“ padėti kablelį, nei nosinių raidžių galininke rašo, ką jau kalbėti apie kūrinių perskaitymą ir minimalų gebėjimą juos analizuoti.

Mano manymu, raštingumą galėtume objektyviausiai įvertinti, jeigu abiturienatai rašytų ne rašinį, o diktantą. Bet yra tradicija, kad laikome gimtosios kalbos ir literatūros egzaminą.

– Akivaizdu, kad literatūra jiems darosi sunkiai perprantama. Juk šie vaikai užaugo ir gyvena vaizdų pasaulyje. Analizuoti žodinį kūrinį jiems sunku, ir bus vis sunkiau.

Veikiausiai ateityje jiems reikės kažkokių kitokių įgūdžių, nei literatūros kūrinio analizė, ir mes nežinome, kokių. Todėl neverta dramatizuoti nei egzaminų rezultatų, nei menkstančio raštingumo tendencijų apskritai.

Aš priekaištauju savo vaikams, kad jie neskaito knygų ir sukišę nosis į kompiuterius, bet juk vaikystėje mes irgi bėgome nuo tikrovės – tik į knygas. Dabar vaikai įdomesnę tikrovę randa sulindę į kompiuterį. Ir jeigu skaitymas žmogui neteikia malonumo, prievarta meilės literatūrai jam neįskiepysime.

– Kodėl kiekvienais metais lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatai sukelia isteriją?

– Isterija vertinant šį egzaminą yra užprogramuota. Nuo jo rezultatų priklauso jauno žmogaus galimybės studijuoti.

Jeigu abiturientai išlaikytų labai gerai – būtų priekaištaujama, kad egzaminas per lengvas. Jeigu labai blogai – visi kaltintų per sunkias užduotis arba vertinimo normas.