Žinoma, tai nėra naujiena. Nutarime Nr. 60 juk buvo sakoma, kad „Autentiškoms asmenvardžių (ir vietovardžių) formoms galūnės dedamos panašiai kaip ir prie adaptuotų tikrinių vardų“. Taigi iš esmės tas pat, kas ir gramatinami.
Kalbininkas Albinas Drukteinis naujojo nutarimo oficialiame komentare, pavadintame „Daugiau galimybių, bet ir daugiau sumanumo“ pripažino, kad 60-as nutarimas „gana griežtai reguliavo galūnių dėjimo tvarką: reikėjo atpažinti tam tikrą asmenvardžių tipą ir žinoti, kokia galūnė tinka šio tipo asmenvardžiams. Nuolat didėjant informacijos srautams ir jos perteikimo tempui, laikytis tokių reikalavimų darėsi sunkoka“.
Ar naujasis nutarimas įnešė kokį nors aiškumą dėl mūsų amžinos bėdos – autentiškos asmenvardžių ir vietovardžių rašybos? Vargu. Tie gramatinimo būdai lieka tie patys: lietuvių kalbai būdingos galūnės dedamos po apostrofo, tiesiogiai prie asmenvardžio kamieno ir keičiant baigmens balsę ar kitoje kalboje esančią galūnę sava galūne, pvz., Faulkner’iui ir Faulkneriui, Walęsa’ai ir Walęsai.
Anot kalbininko, renkantis iš paminėtų variantų, reikėtų atsižvelgti į tokias aplinkybes: „kai siekiama asmenvardžio autentiškumo, tikslumo, tiktų galūnių rašymas po apostrofo, kai tikslumas nėra svarbus ir norima grafinio paprastumo, galūnės dedamos tiesiogiai prie baigmens ar jį keičiant“.
„Pavyzdžiui, policijos apklausos protokoluose, teismų dokumentuose, ypač Europos Sąjungos teismų dokumentų vertimuose rašymas po apostrofo išsaugo tikslias autentiškas formas ir kartu suteikia galimybę laikytis gramatinimo reikalavimo“.
Kaip ir anksčiau, vyriški asmenvardžiai, kurie baigiasi netariama raide, rašomi su apostrofu, pvz.: Blake’as, Chateaubriand’as. Kalbininko nuomone, „tiktų sakyti, kad galūnių rašymas po apostrofo yra pagrindinis gramatinimo būdas: netgi nežinant asmenvardžio kalbinių ypatybių, taip gramatinant mažiausiai tikėtina, kad bus suklysta“.
A.Drukteinis pripažįsta, kad „gali atrodyti keistas latvių ir graikų vyriškų asmenvardžių galūnių dėjimas po apostrofo, pvz.: Ulmanis, Ulmanis’o, Ulmanis’ui...; Papadimos, Papadimos’o, Papadimos’ui.... Bet toks būdas su dvigubomis galūnėmis esą bus pasirinktas tik tikslumo reikalaujančiuose tekstuose.
Tačiau visiškai originali kalbininko įvardyta naujovė, konkrečiai nepaminėta nutarime, yra tokia: „[latvių ir graikų] asmenvardžiams vardininko linksnio lietuviškos galūnės nepridedamos – ir dėl to, kad autentiškoji galūnė suvokiama kaip tapati lietuviškai galūnei, ir dėl autentiškos formos parodymo, jei kitų linksnių formos teikiamos keičiant autentišką galūnę lietuviška“. Tokia rekomendacija, berods, atsirado pirmą kartą.
Vis dėlto, kaip ir ankstesniuose nutarimuose, kitų kalbų vardų rašybos įvairovė kažin ar pridės aiškumo šiame bare. Įteisinta „galimybė šiam, kad ir svetimam, kalbos sluoksniui funkcionuoti pagal vartotojo poreikius“, paliks nemažą neaiškumų. Todėl, manyčiau, bent nedidelis tų rašybos variantų sumažinimas tikrai padėtų mūsų rašybos pažangai.
Pirmiausia, kalbininkų nuogąstavimai, kad iš kitakalbės kilmininko linksnio pavardės, pvz., Cossigos, Walęsos, Obamos, Dudos negalėsime nustatyti jos originalo, yra smarkiai perdėti.
60-jame nutarime juk pažymėta, kad „asmenvardžiams, kurie originalo kalboje baigiasi kamieno balsiu (IŠSKYRUS A) ar dvibalsiu, lietuviškos galūnės paprastai nededamos ir jie nelinksniuojami“. Taigi vardai su galūne –a yra linksniuojami ir jokio identifikacijos vargo čia nėra, todėl siūlymai rašyti Cossiga’ai, Walęsa’os iš karto atmestini.
Tame pačiame 60-jame sakoma, kad „kai nelietuviškas asmenvardis baigiasi netariama balse e arba netariama priebalse, prieš pridedamas galūnes rašytinas apostrofas“, tik tokiu – netariamos raidės atveju. Vadinasi, užgriozdinti rašybos grafiką apostrofais, kai jų rišliame tekste visai nereikia, pvz., Faulkner’iui, yra aiškiai perteklinė priemonė.
Dėl latvių pavardžių, vėlgi, nepersistenkime. Dar prieš 20 metų „Lietuvos ryte“ rašiau, kad latviškų pavardžių rašybai lietuviškame tekste paaiškinti užtektų pusantros eilutės: latviška galūnė -s po priebalsio keičiama į -as“ -inš į -inis, -e į -ė, -is nekeičiama ir linksniuojama kaip mums įprasta. Aklai taikant dar vienos galūnės prisegimą, pvz., Pauls, Paulso, greitai ir Latvijos lietuvį Ražuką linksniuosime Ražukas, Ražukaso.
Dėl graikiškų Papadimos, Tsipras, Xenakis tipo pavardžių siūlyčiau iš viso jų nelinksniuoti, nes nė vienas variantas – Papadimos ir Papadimoso, Xenakis ir Xenakiso, Xenakisui nėra nei aiškus, nei fonetiškai priimtinas.
Aišku, priimdami kitų kalbų pavardes į lietuviškus tekstus ar kalbą, neišvengiamai turėsime reikalą su tam tikrais kompromisais, tačiau siekdami kuo mažesnių nuostolių tiek mūsiškei, tiek ir kitai kalbai, galbūt surasime priimtiną vidurį.
O dabar apie vietovardžius. Jie dažniausiai minimi šalia asmenvardžių, tačiau realiai jų autentiškos formos pasirodo itin retai. Ką daryti šiuo atveju? Štai pavyzdžiai iš spaudos: „Vakarų Vokietijos mieste Fyrnheime esančiame kino teatre... Norbertas Schaetzle, netoliese esančio Manheimo miesto policijos atstovas“. Taigi, policijos atstovui paliekama originali pavardė, o jo miestas, tikrasis jo vardas – Viernheim sulietuvinamas. Kodėl? Tokio Fyrnheimo miesto pasaulyje nėra.
Arba: „Prancūzijos Laso mieste iškilo Luvro muziejaus padalinys... Luvro muziejaus prezidentas Henri Loyrette sakė, kad „čia yra tai, kas yra gražu“. Vėlgi toks prezidentas yra, bet tokio miesto Lasas, Laso nėra. Jo tikrasis vardas Lens.
O čia jau BNS skelbiama aktualija: „Pirmosios dvi apygardos – Sanderlandas Anglijos šiaurės rytuose ir Vondsvertas Londone – rezultatus turėtų paskelbti penktadienį“.
Kas iš tokių žinučių, tokių miestų Anglijos žemėlapyje nerasite, kažkur šiaurėje yra Sunderland, o šalia Londono Wandsworth, su BNS raštininkų pagalba paverstas į Vondsvertą (!).
Jeigu domitės Brexitu, teks gerokai paplušėti, kol atrasite tą miestelį, ir ar verta jį lietuvinti, jeigu jis lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmą ir turbūt paskutinį kartą? Juk pagal tą patį 60-ąjį nutarimą adaptuojami tik „labiau paplitę vietovardžiai“...
Kartu dera priminti, aiškina kalbininkas Albinas Drukteinis, kad naujojo nutarimo nuostatos yra „vienas iš svetimųjų asmenvardžių perteikimo būdų šalia adaptavimo (lietuvinimo užrašant lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą ir transkripcijos taisykles)“. Ar nevertėtų sumažinti tų būdų skaičių ir siekti visuomenės ir kalbininkų sutarimo su pamatuotais argumentais ir dabarties aplinkybių įvertinimu?
