Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro neseniai surengta diskusija apie studijų kokybę parodė, kad aukštųjų mokyklų atstovų požiūriai smarkiai skiriasi. Tai lemia skirtingi interesai, labai nevienodas konkrečių mokslo institucijų lygis bei perspektyvos.
Pagal naujas teisės normas numatomi privalomi minimalūs reikalavimai visiems stojantiesiems į aukštąsias mokyklas, įtvirtinamos studijos valstybės užsakymu ir leidžiama universitetams vykdyti trejų metų bakalauro studijas. Kaip tai iš tikrųjų padės gerinti šalies mokslo lygį?
Aukštosios mokyklos sutarė jau šįmet stojantiesiems į kolegijas taikyti 1,2 konkursinio balo, o į universitetus – 2 balų reikalavimą. Kartelė anaiptol nėra aukštai pakelta, ji leidžia siekti aukštojo mokslo ir labai vidutiniškai vidurines mokyklas baigusiam jaunimui. Vis dėlto tai jau šioks toks reikalavimų kilstelėjimas.
Mat kai kurios aukštosios mokyklos priimdavo ir prasčiausiais pažymiais vidurinėse mokyklose besimokiusius, bet toliau savo lėšomis studijuoti pasirengusius abiturientus. Antai pernai į kai kurias kolegijas įstojo ir vos 0,6 konkursinio balo surinkę jaunuoliai.
Tai iš esmės rodo neraštingumo lygį, o kai nepopuliarios aukštosiosios mokyklos, siekdamos išsaugoti ir nepaklausias savo studijų programas, dėl finansinių sumetimų priima bet ką, nukenčia visi jose mokytis nusprendę studentai. Juk dėstytojai priversti orientuotis į bendrą auditorijos lygį ir negali atskirai dirbti su gabesniu jaunimu.
Tačiau ar kiek aukštesnė konkursinio balo kartelė jau apsaugos aukštąsias mokyklas nuo visiškų beraščių? Šiuo požiūriu girdėti ir skeptiškų pačios akademinės bendruomenės atstovų balsų.
Jau praėjusių metų patirtis rodo, kad ir laisva valia nusistatytus neaukštus reikalavimus kai kurios mokyklos nesunkiai apeina, kai pristinga studentų.
Sugalvojama pagal savo pačių pasirinktus kriterijus prie konkursinio balo pridėti tam tikrą jo dalį už kokią nors kitą veiklą, pavyzdžiui, už sportavimą, darbą vasarą arba per papildomą priėmimą iš viso numoti ranka į bet kokius minimalius reikalavimus.
Žinoma, įtvirtinus tvarką įstatymu, jau galima kontroliuoti, kad aukštosios mokyklos neieškotų landų, kaip išsisukti nuo nustatyto konkursinio balo barjero.
Kita vertus, pirmiausia iš stipriausių universitetų, kuriuose studijuoja gerais pažymiais vidurines mokyklas baigę abiturientai, girdėti balsų, kad dabar sutartų minimalių reikalavimų kartelė nuleista pernelyg žemai ir ateityje ją reikėtų kelti net iki 4 balų. Jei tai būtų padaryta jau šįmet, esą kone pusė šalies aukštųjų mokyklų turėtų užsidaryti.
Tiesa, visi sutaria, kad iškart taip kelti reikalavimų kartelės negalima, nes mokiniams reikia iš anksto žinoti, koks barjeras jų laukia stojant į aukštąją mokyklą, ir sudaryti sąlygas pasitempti.
Vadinasi, galima tikėtis, kad tolydžio keliami minimalūs reikalavimai stojantiesiems padės kelti studijų kokybę, nes atsijos negabiausius ar mokytis tinginčius, aukštajam mokslui netinkančius jaunuolius.
Vis dėlto net tai iš esmės pagerinti studijų kokybės negali ir, kaip mano Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius A.Daniūnas, teigiamas poveikis nebus ilgalaikis.
Manoma, kad per keletą metų švietimo sistema prisitaikys prie pamažu keliamo balo, atitinkamai gerės abiturientų atestatai, bet nebūtinai ir jų žinių lygis.
Siekiant aukštesnės studijų kokybės turbūt svarbiau mažinti aukštojo mokslo sistemos fragmentaciją, mokymo programų dubliavimą, nes dažnai kelios ar net keliolika aukštųjų mokyklų siūlo tas pačias studijų programas, smulkina jas ir kartais tesurenka kokius 5 studentus.
Žinoma, tai labai neracionalu finansiniu požiūriu, negana to, sunku garantuoti gerą studijų kokybę.
Tai daroma ne iš gero gyvenimo – dėl demografinių priežasčių vis mažėja stojančiųjų skaičius, o Lietuvoje veikiančios 47 aukštosios mokyklos nori išsilaikyti, išsaugoti darbo vietas savo dėstytojams, todėl sukasi kaip sugeba, viliodamos studentus ir abejotinomis, darbo rinkai mažai reikalingomis studijomis.
Gal tokiai fragmentacijai ir dubliavimui iš dalies kelią užkirs nauju įstatymu įtvirtintas valstybės užsakymas studijoms. Tuo siekiama skatinti aukštąsias mokyklas rengti darbo rinkai reikalingiausius specialistus, o „parazitinių“ studijų tiesiog nefinansuoti.
Bet nėra lengva tai įgyvendinti praktiškai, nes didelę autonomiją turinčios aukštosios mokyklos dar pasižymi ir didelėmis lobistinėmis galiomis – nesunkiai randa užtarėjų valdžios koridoriuose.
Kad ir koks būtų pasipriešinimas, vis akivaizdžiau, jog 47 aukštųjų mokyklų sistema negalės išsilaikyti ir jų skaičių teks gerokai mažinti. Tik vargu ar tai įmanoma vien valdžios sprendimais. Matyt, realiausia valstybės svertus derinti su aukštųjų mokyklų interesais, skatinant jas bendradarbiauti gerinant studijas.
Gyvenimas verčia eiti tokiu keliu. Aukštosios mokyklos jau skelbia apie pirmuosius susijungimus.
