Arba įsivaizduokite, graži pupa įsidarbina, primelavusi darbdaviui, kad ji tikrai nenori turėti vaikų. Tačiau po kelių mėnesių išaiškėja, kad tuoj pas ją atskris gandrai. Visi įtaria, kad gražuolė darbo ieškojo tik tam, kad gautų motinystės išmokas.
Dirbt našiai ji negali, nes mąsto ne apie projektus, bet apie laukiantį supermamytės džiaugsmą. Kodėl su tokia melage turi taikstytis?
Trečia situacija – darbuotojas dirba lyg ir padoriai. Tačiau viršininkas jam nepatinka. Todėl jis nepraleidžia nė menkiausios progos apkalbėti, koks šis yra šlykštus žmogus. Taip jau visa kontora patikėjo, kad viršininkas yra buožės. O darbdavys sėdi nunarinęs akis – ką dabar daryt? Lyg ir nėra priežasties atleist, o tas chamas juk neišeis savo noru.
V.Kudirkos aikštėje prasidėjusiame pikete bauginama, jog arba arsi, arba pasikarsi. Tikrai – didelė tikimybė, kad įsigaliojus naujam Darbo kodeksui darbdavių savivalės padaugės. Tačiau kodėl mes kalbame tik apie tai, jog reikia pažaboti darbdavius išnaudojus? Kodėl nenorime pažvelgti į pačią esmę? Kaip nutinka, kad darbdaviai pradeda „išnaudoti“ darbuotojus? Gal tai – ne išnaudojimas, o neišmanymas?
Tai, ką mes vadiname išnaudojimu, atsiranda dviem atvejais. Gali būti, kad darbuotojas iškart mato, jog darbdavys yra tikras monstras. Tačiau sutinka su jo pasiūlymu, nes jaučiasi auka: „Geriau vis tiek man, nelaimėliui, niekur nebus“. Taip darbdavys gauna visas galimybes išnaudoti tą idiotą kaip savo vergą. Atsiprašau, kad vadinu jį idiotu. Tačiau dėl tokių kvailių mąstymo kenčiame visi. Darbdaviai ima mūsų negerbti, nes patys savęs negerbiame.
Antruoju atveju tiesiog nesusiklosto – daugmaž taip, kaip nepavykusioje santuokoje. Ir darbuotojas, ir darbdavys vienas kitam atrodo „visai nieko“. Tačiau paskui kažkas įvyksta. Galbūt oras buvo per karštas ar per šaltas, nuotaika bloga. Kažkas kažkam kažką pasakė.
O kadangi psichologo etato kontoroje nėra, žmonės neturėjo kam išsakyti jausmų. Apsimetė, kad viskas gerai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pasąmonėje pykčio sėkla išdygo ir sukerojo. Darbdavys net ir pats ėmė nesuprasti, kodėl darbuotojas jam atrodo pašlemėkas. Darbuotojas iš pradžių manė kuo greičiau nešti kudašių, bet kolegos nuramino: „Viršininkas juk idiotas, su visais taip elgiasi“.
Joks darbo kodeksas negali būti nesantaikos tarp žmonių priežastis. Čia lygiai taip pat, kaip santuokoje – jokie teisės aktai neapsaugos nuo skyrybų ar draskymosi, dalijantis vaikus. Jei pora prieš santuoką pas notarą nuspręs, kaip dalinsis turtą skyrybų atveju, meilės ir pagarbos nuo to daugiau nebus. Tas pats ir darbe. Darbdavys su darbuotoju elgsis puikiai tik tada, jei jį gerbs ir bijos prarasti.
Galbūt ir gerai būtų pagyventi pagal tikrai blogą darbo kodeksą, kad žmonės atsibustų. Jei kiekvieną pirmadienį eini į darbą kaip į laidotuves, bet sapnuoji, kad tai normalu – metas prasikrapštyti akis ir ausis.
Bėdos juk prasideda nuo pat pradžių – nuo įsidarbinimo. Jei darbdavys žino, kad jo kontora yra prestižinė (dažniausiai tai yra kokios nors didelės užsienio kompanijos filialas), tada jis stengiasi darbuotojus pervilioti iš kitos panašaus lygio įmonės. Tačiau tokie darbuotojai – tokie patys, kaip nuo kitų moterų nuvilioti vyrai.
Jie tuoj pat pakels sparnus, jei kas nors pasiūlys dar didesnę algą ar aukštesnį postą. Kadangi laikai jau tokie (o dar ateina mistinė Z karta), darbdaviai apsimeta, kad su tokiu žmogumi dirbti yra normalu: „Jis profesionalas, elgiasi mandagiai, jokių problemų“. Tačiau širdies gilumoje vis tiek norisi nuoširdžios komandos.
Dėl to kartais rengiami motyvaciniai seminarai. Darbuotojai linksminasi, gainiodami tarakonus ar braidžiodami po pelkes. Juos moko improvizuoti, šokti, dainuoti, juoktis. Vieną savaitę po seminaro žmonės tikrai nori vienas kitam žiūrėti į akis ir šypsotis. Paskui paaiškėja, kad niekas nepasikeitė. Tačiau tokie pasišokimai – vis tiek gerai, pirmasis pagarbos dirbantiesiems ženklas.
Daug blogiau, jei darbdavys žino, kad jo kontora yra toli gražu niekuo ne ypatinga. Tada per darbo pokalbį jis net nenori pažvelgti žmonėms į akis. Gėda, nes Fabijoniškių gale esančios patalpos – nušiurusios, kompai – seni ir nuolat stringa, verslo partneriai nuolat vėluoja atsiskaityti.
Toks darbdavys priverstas klausytis daugybės žmonių, kurie kaip mokykloje išmoktus eilėraščius žeria poemas apie meilę darbui ir norą jame tobulėti. Jis žino, kad šiems darbuotojams reikšmingas vienintelis – atlyginimo klausimas. Jis junta, kad darbuotojams net apie būsimą darbą kalbėtis uobodu. Tačiau netiki, kad yra vertas sulaukti žmonių, kuriems dirbti būtų smagu.
Taip nutinka, kad priimti darbuotojai pirmą mėnesį lyg ir stengiasi. Tačiau paskui įsilieja į pilką kolektyvo miglą. Apie savo gyvenimą kalba taip: „Man svarbiausia yra šeima ( draugai, hobis, šuniukas). O darbas – tai neišvengiamybė. Bet viskas gerai, su kolegomis puikiai sutariame“. Sutarti tokioje darbovietėje – tai vienbalsiai teisti viršininką kaip išnaudotoją.
O kai toks darbuotojų požiūris, vadovas ar savininkas irgi nieko negali pakeisti. Jis gali perskaityti visas knygynuose esančias knygas apie efektyvų verslą. Daugumoje bus rašoma, kad darbdaviui gerai tik tada, jei gerai darbuotojui, o darbuotojui – tik tada, jei jis nuoširdžiai stengiasi pagerinti gyvenimą darbdaviui. Tačiau visų šių knygų likimas – būti nugrūstoms į lentyną ir pamirštoms.
„Jie juk nenori dirbti, tai ką aš galiu padaryti“, – mąsto nelaimingas darbdavys. Kas jam tada gali padėti? Ogi niekas. Jis jau priimdamas į darbą žmones matė, kad dirbti jie nenorės. Dabar vienintelė išeitis – jų kažkaip atsikratyti.
Kai tokie lietuviški darbo santykiai, kodėl stebimės, kad valdžia mūsų negerbia? Juk mes esam valdžios darbdaviai – priėmėm juos į darbą, balsuodami per rinkimus. Rinkom juos jau iš anksto žinodami, kad jie valdys blogai. O jie ėjo į Seimą, žinodami, kad jų visi nekęs.
Kaip Lietuvoje galėtų rastis daugiau pagarbos? Tegu neįsižeidžia piketuojantieji, bet man atrodo – jei riesimės tik dėl darbo kodekso, niekas nepasikeis. Jei a priori mąstysime, kad darbdaviai yra blogi, ta nuostata tikrai pasitvirtins. Tačiau jei kelsime klausimą, kaip darbuotojai gali susitikti pagarbos vertus darbdavius, Lietuva gali stipriai pasikeisti. Šiais laikais yra „feisbukas“, todėl viskas yra įmanoma.
