Raimundas su šeima gyvena 1934 metais jo senelio statytame name. Sodyba
iš karto patraukia dėmesį originalia aplinka, gausybe medžio drožinių.
„Valdišką darbą nutrenkiau prieš 25 metus, kovo 11-ąją. Iki tol drožyba
man buvo tik laisvalaikio pomėgis.
1990-aisiais su žmona nusprendėme pirmą kartą nuvažiuoti į Vilniuje
vykstančią Kaziuko migę.
Prisikrovėme dvi rankines dievukų, angeliukų. Kaipmat viską išpirko,
gavau krūvą pinigų.
Suskaičiavau, jog už savo drožinius gavau trijų mėnesių atlyginimą ir
nusprendžiau mesti valdišką darbą statybos įmonėje.
Tuomet daug kas man sakė, kad prapulsiu, tačiau aš maniau kitaip“, –
šypsosi ramaus būdo, tačiau žodžio kišenėje neieškantis Raimundas.
Iki lemtingojo sprendimo jis, baigęs miškininkystės mokslus, dirbo
girininku, statybininku, apželdintoju.
Alvitiškis drožybos nesimokė, tačiau, matyt, vidinė nuojauta ir abiejų
senelių genai, suteikė pasitikėjimo.
Raimundas pasakojo, jog vienas jo senelis, kurio sodyboje gyvena, buvo
nagingas stalius, kitas – gerai drožė klumpes.
Iš drožybos gyvenančio Raimundo darbų yra ne tik Lietuvoje, bet ir
ne vienoje užsienio šalyje.
Tautodailininkas kuria lauko skulptūras ir baldus, koplytstulpius,
angelus, rūpintojėlius, šventųjų skulptūrėles.
Sodybos kieme esančiose trijose Raimundo dirbtuvėse ir ant jų lauko
sienų – gausybė skulptūrėlių, kurias galima apžiūrinėti gerą pusdienį.
Visi medžio drožiniai yra tik teigiami arba valiūkiškai šaržuoti
herojai.
„Mano darbų yra visame pasaulyje. Rūpintojėlius turistai perka šimtais.
Jei kokią dieną neišdrožiu rūpintojėlio, nekaip jaučiuosi. Aš juos
drožiau ir drošiu. Rūpintojėlis yra pati populiariausia lietuvių
liaudies skulptūra, ji gerbiama.
Kiek esu išdrožęs rūpintojėlių? Neskaičiavau, bet, manau, kelis
tūkstančius“, – teigė nuolatinis respublikinės liaudies meno parodos
„Aukso vainikas“ konkurso dalyvis bei prizininkas R.Blažaitis.
Ypatinga meilė rūpintojėliui Raimundą atvedė iki Lietuvos rekordo.
Prieš kurį laiką jis iš agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo
gavo diplomą, patvirtinantį, jog 1 centimetro ir 2 milimetrų
rūpintojėlis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
„Su kolegomis vis pakalbėdavome, jog reikia kokio nors rekordo, tačiau
viskas taip ir likdavo kalbomis.
Išdrožti kuo mažesnį rūpintojėlį mintis kilo atsitiktinai.
Lenkijoje dažnai dalyvauju įvairiuose simpoziumuose, mugėse.
Baltstogėje vienas žmogus nuolat pirkdavo mano rūpintojėlį ir vis
prašydavo mažesnių. Aš vis drožiau mažindamas.
Rūpintojėlį, kuris vėliau pateko į rekordų knygą, išdrožiau iš liepos,
užsidėjęs akinius, kuriais naudojasi laikrodininkai ir juvelyrai.
Savaitę drožiau, krapščiau, bijodamas sugadinti. Svarbiausia, kad tie
akiniai padidina ne tik drožinį, bet ir peiliuką, todėl turėjau dirbti
lėtai ir atsargiai.
Be padidinamojo stiklo šį rūpintojėlį sunku apžiūrėti. Kas į jį žiūrėjo
padidintą labiausiai stebėjosi, jog rūpintojėlis turi net veido
bruožus“, – pasakojo Raimundas, agentūros „Factum“ diplomą pasikabinęs
matomiausioje dirbtuvės vietoje.
Padėkų raštų bei diplomų tautodailininko dirbtuvėse per ketvirtį amžiaus
susikaupė devynios galybės.
Kadangi ant dirbtuvių sienų vietos jiems nebeužtenka, nes dalį užima
skulptūrėlės ir kitokios įdomybės, žaismingos fantazijos nestokojantis
Raimundas įrėmintas padėkas sukabino ant mansardos stogo – „apšiltino“
iš vidaus.
Raimundas tikino, jog rūpintojėliai mugėse ir šventėse jį ne kartą
išgelbėjo.
„Atsimenu, gal prieš dešimt metų Dzūkijoje vyko Grybų šventė. Ruošiausi
iš anksto, pridrožiau visokių grybų: didelių, mažų, išsišiepusių.
Bet jei nebūčiau dėl visa ko įsimetęs rūpintojėlių, būtų nieko gero
neišėję. Niekas per daug tais grybais nesusidomėjo, graibstė
rūpintojėlius“, – šypsojosi Raimundas.
Daug įvairių mugių su savo drožiniais apkeliavęs alvitiškis neabejodamas
teigia, jog Vilniaus Kaziuko mugė yra geriausia.
„Į Vilniaus Kaziuko mugę žmonės ateina ne alaus prisigerti ar šašlykų
prisikirsti, o įsigyti liaudies meno“, – ilgamečiais pastebėjimais
pasidalijo alvitiškis.
Tautodailininkas stebisi, jog lietuviai baiminasi vietoj akmeninių
paminklų kapuose pastatyti rūpintojėlius: „Visi mano, jog medis neva
nėra ilgaamžis, sunyks. Iš tinkamo medžio išdrožtas rūpintojėlis,
garantuoju, stovės penkiasdešimt metų. O ar reikia ilgiau? Užtenka“.
Raimundas ypatingą jausmą puoselėja mažiausiai dar dviem dalykams:
akmenims ir senienoms.
Senelio statytame name įsikūręs alvitiškis senoviniame ūkiniame pastate
įsirengė vasaros ir žiemos dirbtuves. Pastaroji – šildoma.
Tačiau pati pirmoji drožėjo dirbtuvė buvo šimtametėje klėtelėje,
atsigabentoje iš Dzūkijos. Senovinis pastatas puikiai pritapo
originaliai puoselėjamos sodybos kieme.
Klėtelėje Raimundas tebesaugo patį pirmąjį savo darbą, kurį išdrožė bene
septintoje klasėje: „Tada dar pacanas buvau“.
Paauglio rankomis išdrožtas ožiukas su metais neteko vieno ragelio,
tačiau užima garbingą vietą tautodailinko darbų lentynoje.
Raimundas pastebėjo, kai jis išdrožia kokį paukštį ar žuvį, turi daryti
pertrauką, nes, anot jo, po to kiek laiko rankos nekyla.
O rūpintojėlius vieną po kito jis gali drožti diena iš dienos savaitę ar
mėnesį.
˙
