Ne visiems, ypač Sąjūdžio aktyvui, šis sandoris patiko, bet
Istorija yra protingesnė už atskirus individus ir sudėlioja tegu ir ne
patį geriausią, užtat daugeliui priimtiną sprendimų variantą.
Praėjus 50 metų tik tie, kurie specialiai tuo domisi, žinos detales apie
Sąjūdžio ir LKP santykius, kurie kartais buvo panašūs į gužo ir gervės
draugystę, kartais – į V.Landsbergio ir A.Brazausko šalininkų
apsižodžiavimus, tačiau niekada nebuvo greta dviejų atskirų mitingų –
LKP ir Sąjūdžio.
Tai ir buvo didžiausias galvos skausmas Kremliui. Daug kartų iš
autoritetingų Sąjūdžio kolegų esu girdėjęs, jog LKP yra M. Gorbačiovo, o
gal ir KGB planas. Nepasakysiu, kad tai visiška nesąmonė, bet faktų,
leidžiančių daryti tokią prielaidą, vis dar nėra.
Yra kitokių paliudijimų ir, manau, jie daugiau ar mažiau arti tiesos.
Vienas jų – šiais metais pasirodę V.Medvedevo, SSKP politbiuro nario,
M.Gorbačiovo aplinkos žmogaus, prisiminimai. Nemanau, kad šiuo metu jam
yra prasmės meluoti.
Ten taip aiškinama anuometė Lietuvos situacija: „Nauja dramatiška
linkme pasuko įvykiai nacionalinių santykių sferoje. Pabaltijyje tai
buvo susiję su LKP sprendimu išeiti iš SSKP, ir visi tai suprato kaip
respublikos pasiskelbimo nepriklausoma valstybe preliudiją. Šio klausimo
svarstymas SSKP CK plenume, dvi mano paties kelionės į Lietuvą, beje,
antroji – kartu su didele autoritetinga grupe, CK nariais,
ir pagaliau M.Gorbačiovo vizitas negalėjo pakeisti Lietuvos komunistų
sprendimo. (...)
Negana to, kai kurių CK narių vizitų metu požiūris į Lietuvos
situaciją smarkiai, jeigu ne iš esmės, pasikeitė. Pavyzdžiui,
I.Karimovas prieš išvykdamas buvo nusiteikęs labai kategoriškai taikyti
griežtas priemones atskalūnams ir separatistams, bet pamatęs realią
situaciją, pradėjo kitaip vertinti A.Brazausko ir jo aplinkos
veiksmus.“
Netikėtas prolietuviškų komunistų posūkis buvo kalto smūgis iš pažiūros
nesuskaldomai atrodžiusiai partinei sistemai, kurios viršūnės net
susapnuoti negalėjo, kad kas nors panašaus galėtų atsitikti. Išmušti iš
vėžių, pirmiausia psichologiškai, Kremliaus vadai, daužomi visų kitų
negandų, taip ir liko sutrikę iki visiško imperijos kracho.
Jeigu Sąjūdis būtų konfrontavęs su LKP ar paskelbęs jai „karą“, Kremlius
būtų turėjęs kur kas didesnę šūsnį priemonių, kaip pagelbėti „saviems“.
Nesvarbu, ar patiko ir patinka tai kam nors Lietuvoje, tačiau LKP tapo
sudedamąja valstybės atkūrimo dalimi.
Po Kovo 11-osios ne kartą buvo svarstoma apie desovietizaciją, bet
iškilo (tiesa, ne visiems) moralinė problema: kaip čia pradėti daužyti
tuos, su kuriais ką tik susikibęs rankomis džiaugeisi pergale.
Žinoma, politikoje viskas įmanoma, bet patirties požiūriu jauni
politikai dar nebuvo atsikratę moralinių prietarų ir net sau kėlė
papildomus klausimus. Pavyzdžiui, o ką aš pats veikiau sovietmečiu,
kaip susiorganizavau vadovaujamą postą, butą, mašiną, šiokią tokią
privilegiją, kiek kartų „dėl viso pikto“ pagiedojau ditirambus sovietų
valdžiai.
Rašytojas P.Dirgėla yra pasakęs: „Visi mes sovietmečiu kolaboravome.“
Visi ar ne visi, sąmoningai ar ne, bet statistika liudija, kad
priešinosi tik nedidelė visuomenės dalis.
Visi kiti kariavo nuosavus mažus karus. Todėl vietoj plačių
desovietizacijos užmojų buvo pereita prie dekagėbizacijos –
paprastesnio ir aiškesnio proceso, ypač kai KGB buvo paskelbta
nusikalstama organizacija.
Čia bent jau yra pavardės, dokumentai ir parašai po jais. Nesvarbu, kad
KGB buvo tik SSKP įrankis, o ne atvirkščiai. Šiuo požiūriu nepriimtos
rezoliucijos Seimui dėl LKP pasmerkimo projekto iniciatorius A.Ažubalis
visiškai teisus.
Labai keista stebėti, kaip į purvą mindomas koks nors mokslininkas,
kuris pabuvęs kapitalistinėje šalyje ir sugrįžęs turėjo atsiskaityti
KGB, o tikrųjų, kad ir netiesioginių KGB vadovų vardais pavadinamos
mokyklos, skverai. Tai ir visuomenės susigaudymas, kas kam sovietmečiu
buvo pavaldus, lėmė, kad liustracija dideliu įvykiu žmonių akyse netapo.
Archyvų atidarymas ir „bendradarbių“ skelbimas – teisingas dalykas, bet
žiniasklaidą domina tik žinomos pavardės. Lietuvoje desovietizacija
neįvyko, užtat įvyko kitas ne mažiau svarbus dalykas – dekremlizacija.
Žodis nelabai grakštus, bet atspindintis sprendimų, priimtų tiek
praeityje, tiek dabar, esmę.
Sąjūdis buvo prieš Kremlių, LKP – prieš Kremlių, visos
atkurtos valstybės vyriausybės – taip pat, o apie dabartinę
valdžią ir kalbos nėra. Ji tik tuo ir gyvena. Gerai tai ar ne, tačiau
tai vienintelė šiandien visų vienodai suvokiama nuostata.
Lietuva nėra rusofobė – Lietuva yra prieš Kremliaus politiką. Maždaug
taip užsienio reikalų ministras L.Linkevičius patikslino užsienio
reikalų ministrui S.Lavrovui.
Visais Lietuvos ir Rusijos santykių etapais svarbi buvo konkreti Rusijos
valdžios politika ir tokia pat konkreti Lietuvos politikų ar visuomenės
reakcija.
Iškovojus nepriklausomybę, paprastai įvertinami tie, kurie dirbo su
buvusia valdžia. Vadovaujantis individualios atsakomybės principu
Lietuvoje įvertinimo procesas tebevyksta.
O ką daryti su desovietizacija, kuri turi ir kolektyvinės atsakomybės,
ir ideologinį atspalvį? Tą patį, ką ir su detoksikacija. Papasakoti
ateities kartoms apie nuodų pobūdį ir ateityje jų vengti.
