Todėl nereikėtų stebėtis, kad prie veganų bei žaliavalgių užaugo nauja įžūlių prietrankų rūšis, kuri jau ir neįgali suprasti amžių patikrintos šventos išminties: žmogų užteršia ne tai, kas į jį patenka, o tai, kas iš jo išeina.
Beje, kai Žemės gyventojas užsiima kai kuo daugiau nei tik veganavimu ar kitos panašios maisto krypties šlovinimu, ir gali didžiuotis pirmiausia ne tuo, ką praryja ir ką galiausiai išleidžia pro kitą galą, o tuo, ką veikia, gamina ar kuria, tai ir toji alternatyvaus gyvenimo būdo atmaina jam netrukdo, kartais padeda, aplinkiniams nekenkia, kai kada gali tapti pavyzdžiu.
Bet jau verčiau internete nebūtų dykaduonių forumų ir socialinių tinklų. Tada tikrovė atrodytų labiau subalansuota ir ne tokia isteriška. Antai nė košmaruose nesusapnuotume, kad kažkokia kvaiša nori nepažįstamajai, su kuria prasilenkė prekybos centre, vožtelėti vien už tai, jog ana į savo pirkinių krepšį įsidėjo vištos krūtinėlę. Arba kad didis žoliagarbis nusprendė nubausti pagalbos prašiusią močiutę ir oriai atsisakė panešti jos kiaušinių bei pieno bidonų prikimštą terbą, esą bus gera jai pamoka visam likusiam gyvenimui.
Į viešąją erdvę lenda ypatos su esminiu klausimu: ar galima valgyti daržoves ir kitas gėrybes, kurių lauką ariant, buvo naudojamasi jaučio arba arklio jėga?
Būna, iš pirmo žvilgsnio lyg ir vidutinių gebėjimų, ugnį ir vandenį ar skustuvo ašmenis perėjęs asmuo ima aplinkinius moralizuoti taip: „Mėgsti varškę su medumi? Tai pradėk rinktis grabą“.
Šunų mylėtojams jau širdį sopa, nes vis dažniau koks nors veganu ar žaliavalgiu, o gal žaliavegu save išdidžiai vadinantis gyvūnų kankintojas viešai giriasi, kad jis savo keturkojį Kazimierą atpratino nuo mėsos ir kaulų ir dabar sėkmingai šeria vien pienių lapais ir linų sėmenimis.
Antai Kaziukas, nors dar visai jaunas, pastaruoju metu nebeloja, nebepaeina ilgų atstumų, paviduriuoja (kaip ir pats šeimininkas), kailis nebe taip žvilga ir labiau slenka nei įprastai. Be to, mišrūniukas pamėgo knistis po konteinerius. Taigi, prie to, kad ciucis ėmė propaguoti žaliaveganystę, dar ir friganu tapo.
Visa tai tik liudija jo (to šuniuko) padidėjusį sąmoningumą, dvasingumą ir pažangą socialinėje raidoje. Laimė, kol kas žmogus mažiau turi įtakos svetimo kaimiečio vištai nebeleisti ieškotis kirminų, o vilkui ar liūtui paaiškinti, kad nuo šiol jis turės ėsti dilgėlių plaukelius ir paparčio žiedą.
Anoniminių komentarų eilutės naujienų portaluose ir įrašai feisbuke parodo, kiek įniršio ir smurtinių palinkėjimų prikaupę aistringiausi kovotojai už kokią nors savo valgystę.
Nuo tam tikrų medžiagų ir vitaminų trūkumo organizme ir ypač – dėl alkio padidėja irzlumas, nervingumas, agresija. Kitoje stadijoje ir pamokslautojo demonas pabunda, užvaldo ūmaus praregėjimo, čakrų prasiskalavimo ir visažinystės sindromas.
Kai mityba, tam tikra gyvensena ar maisto gaminimas yra žmogaus profesija ar pajamų šaltinis, tai nuoseklus pamokslavimas kitiems, ką vartoti, o ko – ne, bent pateisinamas tuo, jog tai tik rinkodaros dalis, ir asmeniškai priimti nereikėtų.
Tačiau jei nuolatinis moralizavimas, įsivėlimas į konfliktus ar muštynes dėl mitybos ir maisto niekaip nesusijęs su verslu, galima įtarti, jog tai jau nekontroliuojamos pastangos ginčais ir diskusijomis nuginti chroniško alkio ar ilgesio savo mėgstamiausiems dalykams jausmą. Tas pats, kas mėginti cukraus ir gliukozės trūkumą kompensuoti vien saldėsių kvapais ar tiesiog į juos vėpsant ir ryjant seilę.
Žinoma, šiek tiek riboti mitybą, ugdyti saiką ir valią – svarbu ir sveikintina. Kaip ir gyventi taip, kad nuo homo sapiens žiaurumo mažiau kentėtų kitos būtybės. Idėja stabdyti skausmingas gyvūnų baigtis ir nekuklų gyvulienos vartojimą turi kilnų užtaisą. Dėl įvairiausių priežasčių metas XXI amžiaus žmogui nepiktnaudžiauti mėsa.
Tačiau kartu svarbu užsitikrinti visų tinkamų palaikyti gyvybei bei sveikatai medžiagų tiek, kad smegenys neišvarvėtų ir neištirptų. Kad liktų pakankamai proto ir energijos atskirti maniakišką ideologiją nuo atjautos filosofijos, savęs alinimą nuo sveikos gyvensenos, galiausiai – realybę nuo liguistų statistikų ar suklastotų vaizdų ir apgaulingo montažo nuotrupų, stichiškai platinamų ir besiblaškančių žmonių galvose bei virtualioje dykynėje.
Beje, kuo asmuo labiau susirūpinęs savo skrandžio reikalais, kuo labiau save varžo ir kankina, tuo daugiau apie tai galvoja ir tuo labiau sureikšmina maistą. Kiekvienas, bent kartą gyvenime išmėginęs kokią nors dietą, gali paliudyti, kad per tą laiką apie uždraustus gardumynus vien tik ir galvoja, būna, regi juos kaip magišką viražą, nori savo pojūčiais dalintis su kitais, net kai tiems visai neįdomu.
Todėl tai ir išbandymas, kiek šį procesą, kupiną nepatogumų, galima pačiam suvaldyti. Reikėtų užsiimti savikontrole ir pasirūpinti, kad kiti nebūtų įveliami į asmeninę avantiūrą arba, dar blogiau, paversti jos aukomis.
Plūstant ekstremaliems išbandymams ir gyvenimo pokyčiams, santūrus laikymasis, emocinė pusiausvyra ir tolerancija aplinkai, irgi turėtų būti siekiamybė – lygiai tokia pati kaip žalingų įpročių ar akivaizdžiai per didelio svorio atsikratymas.
Bet netikrais stebuklais grįsta saviapgaulė, kvailystės, kliedesiai – stipresni bei patrauklesni už racionalų pradą ir saviugdą. Todėl nereikia puoselėti minčių, kad būtinųjų medžiagų mąstymui pritrūkęs individas staiga atsivers į blaivesnį būvį. Veikiau atvirkščiai – net tapęs abstinentu, jis ir toliau skleis didesnius skiedalus nei įkaušęs visaėdis.
Čia norėtumėte išgirsti, kaip kovoti su tais pakrikusiais žoliaropščiais. Iš tikro – niekaip. Ir nereikėtų žavėtis jiems adresuotų draudimų ar baudų idėja. Grasinimai ir suvaržymai įstatymų lygiu, cenzūra yra ne mažiau žalinga, nei mąstymo teršalai, ir išvis negali būti nė svarstoma sveikoje ar bent pagydomoje visuomenėje.
Todėl tikrai nereikėtų regzti planų, kaip, pavyzdžiui, uždaryti privačius pseudoajurvedinius (nieko bendra su senąja hindų ar indų gyvenimo būdo išmintimi neturinčius) darželius ar atimti pabalusius vaikus iš jų neprimaitinančių žaliųjų žmogeliukų.
Nes tuomet reikėtų konfiksuoti atžalas ir iš dar maždaug 80 procentų šalies supermamų. Nors lyg ir sočios, lyg ir ne vien daigais gyvos, jos vis tiek serga proto nepakankamumu, pačios to nė neįtardamos: mažulius vežioja po infekcijų ir virusų židinius – poliklinikas bei ligonines be jokio svarbaus reikalo, tiesiog iš dyko buvimo ir smalsumo, taip atiminėja laiką iš rimtų problemų turinčių ligonių bei gydytojų, šeria savo pupulius antibiotikais, kad slogytė greičiau baigtųsi, atžalėles pumpuoja įvairiais cheminiais nuodais, po to lyg iš Marso iškritusios stebisi, kad ligos ir bėdos tik pučiasi ir didėja.
Dargi tarpuose tarp susirgimų jos pyplių pilvukus prikemša guminiais meškiukais, neva sintetiniai želė drebučiai gerai kaulams ir kremzlėms, ir dar draugėms rekomenduoja.
Vis dar neramu, jog kerojasi ir iš įvairių pusių puola proto knisimo ar praplovimo judėjimai, kuriuos prakišinėja farmacijos ar iki saldumo dvasingų apsimetėlių, o gal nuopušų mafija? Nebūtina stačiai nerti į kiekvieną jų pasiūlymą vien dėl to, kad tai naujovė. Neprivalu sekti mada vien dėl to, kad kiti taip daro ar verčia daryti. Ai, ir dar – pravartu nepamiršti visavertiškai pavalgyti.
