Išimtimi iš šios taisyklės netapo ir Seime pagaliau palaimintas naujas Darbo kodeksas, vienas svarbiausių vadinamojo socialinio modelio komponentų.
Už kodeksą balsavo 65 Seimo nariai, 12 – prieš, o 14 susilaikė.
Tiesa, rezultatas menkai atspindi politines peštynes, kurios vyko dėl šio dokumento. Pasiūlymai ir pataisos pylėsi lyg iš gausybės rago aidint liežuvių lankstumo varžytuvėse susikovusių politikų balsams.
Pagrindinė fronto linija driekėsi tarp tų, kurie skelbė, kad Darbo kodeksas turi pirmiausia apsaugoti darbuotojus nuo galimos darbdavių savivalės, ir tų, kurie tvirtino, jog svarbiau – laisvesnės darbdavių rankos.
Premjerui A.Butkevičiui labiausiai rūpėjo, jog patekęs į Seimo girnas Vyriausybės projektas netaptų neatpažįstamas, o svarbiausia – kad jis būtų priimtas.
Anot kritikų, tai lėmė stambiojo verslo spaudimas valdantiesiems, o pats A.Butkevičius kodeksą ir visą socialinį modelį, atrodo, vertina kaip svarų kozirį per rinkimus.
Tuo metu prezidentė D.Grybauskaitė, anksčiau raginusi šios kadencijos Seimą nebepriimti socialinio modelio, vakar jau svaidėsi užuominomis, kad gali vetuoti Darbo kodeksą.
Bet net tuo atveju, jei D.Grybauskaitė nesiryžtų to padaryti, o Seimas priimtų visą socialinį modelį, vargu ar jis taptų tokiu pliusu socialdemokratams, kaip tikisi A.Butkevičius.
Už Darbo kodeksą nebalsavo ne tik dalis opozicijos, bet ir valdančiųjų, taip pat socialdemokratų. Vienas maištavusiųjų Seimo vicepirmininkas A.Sysas net viešai išklojo, kad Darbo kodeksas naudingesnis darbdaviams, jis apsunkins dirbančių žmonių padėtį, paskatins emigraciją.
Nežinia, ar A.Sysas tai kartos ir per rinkimų vajų, tačiau panašiai kalba ir dalis opozicijos, taip pat kitų valdančiųjų, o artėjant rudens balsavimui tos kalbos, matyt, bus tik garsesnės.
Akivaizdu, kad rinkėjų širdį siekiantiems užkariauti politikams tai bus patogu daryti, juo labiau kad net visažiniai bankuose dirbantys ekspertai kol kas negalėjo aiškiai pasakyti, ar Darbo kodeksas yra deramai subalansuotas, o jei ne – į kurią pusę gali pakrypti.
Ginantis nuo kritikų iš kitų politinių jėgų stovyklų eibių gali prikrėsti ir saviškiai. Antai nemenką akmenį į socialdemokratų rinkimų daržą švystelėjo ne kas kitas, o naujoji jų finansų ministrė, o galbūt net būsimoji partijos žvaigždė R.Budbergytė.
Net nesulaukusi priesaikos Seime politikė driokstelėjo, kad po rinkimų teks plėsti mokesčių bazę, įvesti nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius.
Premjeras ir kiti valdančiųjų šulai tuojau pat puolė įtikinėti, kad tai tik R.Budbergytės improvizacijos, kurios artimiausiu metu nebus įgyvendintos. Gal ir taip. Bet neigiamas signalas dalį rinkėjų jau pasiekė.
Šią savaitę kibirkščių netrūko ir opozicinių partijų stovyklose.
Pavyzdžiui, iki katastrofiškos reitingų ribos nusmukdytas Liberalų sąjūdis nusprendė pakeisti partijos atsakingąjį sekretorių.
Dar neseniai priešinęsi buvusio laikinojo pirmininko A.Guogos siūlymui vietoj R.Imbraso į šį postą pasodinti prezidentės vyriausiąjį patarėją užsienio politikos klausimais R.Vaisbrodą naujieji-senieji liberalų lyderiai šią savaitę tai patys padarė.
Po šio žingsnio vieni politikos ekspertai ėmė kalbėti, kad visam galimos korupcijos skandalui Prezidentūra dirigavo nuo pat pradžios, o kiti dar tvirtesniu balsu prabilo, jog D.Grybauskaitė siekia tiesiogiai kontroliuoti ją remiančią partiją, taip siekdama ją apsaugoti nuo ankstyvos mirties.
Tuo pat metu pas konservatorius šurmuliavo dar viena „demokratijos šventė“ – buvo reitinguojamas daugiamandatės rinkimų apygardos sąrašas.
Partijos vedlys G.Landsbergis ir jo oponentė I.Degutienė iš anksto buvo paskelbti neliečiamais – įbetonuoti pirmojoje ir antrojoje vietose.
Bet reitingavimo rezultatai patriarcho anūko neturėjo džiuginti – jam oponuojančios stovyklos atstovai, I.Degutienės šalininkai, sulaukė didesnės paramos nei uoliausi vedlio sekėjai.
Neabejotina, jog G.Landsbergis pasinaudos teise ir savo ištikimąją komandą timptelės į viršų.
Tačiau tai gali dar labiau įkaitinti atmosferą dešiniųjų gretose. Kad ji ganėtinai karšta, liudija faktas, jog konservatoriai ėmė ieškoti bendražygių tamsių dėmių.
Kai kurie partijos veteranai buvo priblokšti sužinoję apie vieno artimiausių G.Landsbergio aplinkos žmonių, rinkimų štabo techninio vadovo T.Langaičio, praeities veiklą.
Paaiškėjo, jog buvęs „Baltųjų pirštinių“ judėjimo vedlys, didžiausiu skaidruoliu besidedantis veikėjas yra vadovavęs privatizuotos, bet vėliau bankrutavusios „Kuro aparatūros“ finansams kartu su šešėliniais veikėjais iš Rusijos.
Ši savo biografijos puslapį slėpęs T.Langaitis visaip vengė atsakinėti ir į „Lietuvos ryto“ klausimus.
Vis dėlto galiausiai raštu išdėstė, kad niekada nieko neketinęs slėpti, nes jo gyvenimo principas – skaidrumas.
Žodžiai – gražūs. Bet po jų knieti pateikti dar vieną klausimą: kodėl apie tai, kad į „Kuro aparatūrą“ koją įkėlę rusų gaujos nariai nesilaikė nei įstatymų, nei sutarčių, principingasis T.Langaitis prisiminė tik dabar, o visu balsu nešaukė tada, kai buvo vienas šios įmonės vadovų?
Tačiau rinkimų štabo vadovas tokių klausimų iš savo partijos vedlių tikriausiai neišgirs. O ką atsakytų, jeigu ir išgirstų?
