Homoseksualų priešininkams viskas atrodo aišku. Jie žino, su kuo ir kodėl kovoja. „Iškrypėliai, o dar demonstruojasi“ – šis pasakymas jau tapo klasika. Tačiau kodėl kovotojai prieš besidemonstruojančius iškrypėlius nekovoja prieš tuos, kurie gąsdina jaunas merginas patiltėse? Juk tie, kurie jaučia malonumą rodyti kitiems savo lyties organus, mirtinai gali pergąsdinti vaikus. Nors jie ir sužalotos psichikos, į psichiatrinę niekas jų neuždaro.
Štai Šiaulių gatvėse nuolat siautėja ekshibicionistas Vaclovas Kosčiuška. Benamis net nesiteikia įlįsti kur nors po tiltu – savo padargus rodo gatvių sankryžoje, pačiame miesto centre. Kai žmonės iškviečia pareigūnus, šis paaiškina, kad negali kitaip gyventi. Medicinos įstaigose, psichiatrijos, priklausomybių ligų centruose jis nėra net buvęs – vadinasi, oficialiai visiškai sveikas. Tik va, jaučia trauką taip išreikšti save. Kažkada už moterų šiurpinimą jis net sėdėjo kalėjime. Dabar bausmės sušvelnintos ir tokiems gatvės „menininkams“ gresia vos pora parų areštinės.
Tačiau ekshibicionistai neįdomūs, nes sutariame dėl jų nesveikumo. Nėra dėl ko ginčytis, neliepsnoja aistros. Ekshibicionistai į mus nepanašūs. O kai savęs kitame žmoguje nematome, jis mums nelabai ir rūpi. Taškas.
Štai gėjai mūsų šalies vyrams yra kaip veidrodis. Nemalonu matyti jame atsispindintį vaizdą. Todėl jie ir piktinasi, kad veidrodis iškrypęs, veidrodis skleidžia propagandą. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl vyrai nekenčia gėjų yra ta, kad juose jie mato savo silpnumą. Kalbu ne tik apie tuos silpnuosius, kurie neturi fizinės jėgos. Kaip tik tie, kurie stengiasi atrodyti galingi ir kasdien pumpuoja raumenis, yra didžiausi mėmės.
Kodėl vyrai ypatingai tyčiojasi iš tų gėjų, kurie yra „pupytės“? Net tarp kalinių tie homoseksualai, kurie santykiuose užsiima vyro pozą, yra labiau gerbiami.
Taip yra todėl, kad Lietuvos vyrai patys bijo savo silpnumo. Sovietmečiu berniukai ugdyti griežtai – mamos jiems aiškindavo, kad beveik nieko nevalia daryti, o tėčiai tuo metu skaitydavo laikraščius. Jiems neleisdavo lipti į medį, o vakarais sutikrindavo, ar padaryti namų darbai. Mokykloje juos taip pat mokė mokytojos moterys. Jiems neleisdavo užduoti klausimų. Judėti leisdavo tik per kūno kultūros pamoką, kur juos mokydavo prasigėręs treneris. Tai iš ko jie tuomet galėjo išmokti vyriškumo?
Berniukais buvo nepasitikima, o iš mergaičių daug tikimasi. Savo vyrų silpnumu nusivylusios mamos svajodavo apie geresnę dukrų ateitį. Todėl diegdavo mažosioms į galvą mintį: „Tu užaugsi, būsi stipri, daug pasieksi“. Žinoma, dažniausiai auklėjimas nebūdavo nuosekliai feministinis. Dauguma mamų tai sakydavo dukroms, kad jos turi užaugti stiprios, tai pasakodavo apie baltas vestuvines sukneles ir atjojančius vyrus princus.
Taip mergaitės užaugo tikėdamos, kad jos negali būti silpnos. Tada paaiškėjo, kad nėra jokių princų – visi mėmės. Arba tie ereliai, kurie vaikšto nuo moters prie moters, bet nė vienai neįsipareigoja.
Jei savimi nepasitikintys vyras ir besistengianti būti stipri moteris sukuria šeimą, nieko gero neišeis. Geriausiu atveju jis susitaikys su tuo, kad turi ne žmoną, bet naują motiną, kuri skaniai gamina, tvarko kambarius, kartais mėgina kontroliuoti ir rėkia – nieko, paisterikuos ir praeis. Arba kolegę,k su kuria galima efektyviai dirbti. Tik tokiuose namuose patirti meilę – ne didesnė tikimybė negu per Jonines rasti paparčio žiedą.
Kai nesinori matyti suknisto savo paties gyvenimo, žvilgsnis krypsta į kitus. Patogiau ne save keisti, o už ką nors kovoti. Jeigu prisivertei gyvenime sukurti tradicinę šeimą ir jautiesi joje kaip kalėjime, kovoji prieš homoseksualus. Kitaip tariant, kovoji prieš grėsmę, kad kas nors tave patį pamatys kaip nevykėlį.
Homoseksualus palaikančiųjų Lietuvoje – mažuma. Dauguma – maištininkai, kurie išties kovoja ne už homoseksualų, o už savo išraiškos laisvę. Jie patys jaučiasi aukos, nes nežino, kaip šioje visuomenėje gyventi. Gal kažkada kažkas nepripažino jų meno. Gal jiems nepavyko sukurti šeimos ir jie pasirinko nuolat keisti partnerius ir likti viengungiais. Kova už lygias teises iš esmės yra jų pačių kova už teisę būti nesmerkiamiems
Anksčiau ir aš tikėjau peršama mintimi, kad gėjai ir lesbietės jau gimsta kitokie. Neva, homoseksualumo populiarinimas jų skaičiaus nepagausins. Sutinku, kad kai kuriems homoseksualumas yra įgimtas. Tačiau matau dėsningumą – kuo labiau vyrai ir moterys nusivilia santykiais, tuo daugiau gėjų ir lesbiečių. Nežinau, ar tai blogai – gal geriau negu vienišauti. Bet gali būti, kad Lietuvoje, kurioje moterų daugiau negu vyrų, po penkiolikos metų bus itin daug lesbiečių. Juk taip lengva paauglystėje nuspręsti: „Ai, man nesiseka su vyrais, visi jie nori tik vieno. Geriau jau būsiu lesbietė“.
O kai daug moterų atstumia vyrus, kur šiems dėtis? Juk ir jiems norisi priglusti prie kito žmogaus krūtinės. Gal meilės ilgesys toks stiprus, kad jau nebesvarbu, ar ta krūtinė plaukuota.
Vis dėlto kovoti su vaivorykštine kultūra yra tokia pati beprasmybė, kaip užridenti akmenį į kalną ir tada paleisti jį atgal. Jei norime, kad būtų mažiau pasimetusių žmonių, pirmiausia turime išsiaiškinti, kaip lietuviai vyrai galėtų tapti stiprūs ir atsakingi. Tik prie tokių vyrų gali su pasitikėjimu priglusti švelnios moterys.
