„Lietuvos rytas“ ne sykį yra dovanojęs prenumeratą ištikimiems skaitytojams, kurie užsisako laikraštį daugelį metų. Tačiau tie žmonės mielai pasakodavo žurnalistams, kodėl jie prenumeruoja leidinį, kokios temos jiems yra įdomios. Nuolatinių prenumeratorių klausdavome ir apie jų profesiją bei gyvenimo būdą.
“Na, jau ne – reklamos objektu aš nebūsiu!“ – išdidžiai atrėžė 93 metų pensininkas.
“Tai ko tada tikitės? Kodėl laikraštis turėtų daryti mostus, jeigu net negalite pasakyti, kas esate ir ką „Lietuvos ryte“ skaitote?“ – pasipiktinau iš širdies.
E.Oparinas paaiškino, kad yra dirbęs žurnalistu ir nesubrendėlę pamokys, kaip reikia leisti laikraštį. Bet – anonimiškai. Vos įstengiau nutylėti, ką manau apie senolius, laikraščiuose dirbusius praėjusiame amžiuje ir nesinaudojančius internetu, bet norinčius pamokyti pirmą kelyje pasitaikiusį dabar dirbantį žurnalistą.
Bet paskui pasižiūrėjau į savo pasą. Tada su lrytas.lt redaktoriumi Liudu Dapkumi susimetėme per pusę ir už savo pinigus pusmečiui užsakėme E. Oparinui šeštadieninį „Lietuvos ryto“ numerį. Kad sąžinė negraužtų.
Gyvenimo istoriją pasakojo kaimynai
Irzliu balsu telefonu pranešiau E. Oparinui, kad jis gaus šeštadieninio numerio prenumeratą. Patylėjęs vyras kažką pasakė apie gerą širdį ir tuojau pat išgąsdino, kad rašys man laišką.
“O, Dieve, būkite malonus – nereikia“, – atsidusau neslėpdama požiūrio į norinčius man rašyti laiškus.
“O tai – nebe Jūsų reikalas“, – atkirto man E. Oparinas.
Kadangi jaučiausi šiek tiek kalta, kad reagavau nekantriai kalbėdama su solidaus amžiaus kolega, susirankiojau padriką informaciją iš kaimynų.
Jie pasakė, kad Eugenijus Oparinas yra legendinė asmenybė.
„Labai šviesus žmogus, tikras Lietuvos patriotas. Prano Žižmaro draugovės skautas. Prieš devynerius metus palaidojo žmoną, nuo tada gyvena vienas, vaikų neturi. Prieš šešerius metus automobilis pervažiavo koją ir, nors šiaip yra sveikas, beveik nebegali vaikščioti. Kadangi galva šviesi, viską skaito, žiūri, seka. Kartais dar šį tą išverčia iš vokiečių kalbos, kad prisidurtų išgyvenimui“, – pasakojo kaimynai.
Pats E.Oparinas durų neatidarė – gal dirbo ką svarbaus arba buvo išvažiavęs pas gydytojus.
Laiške – paslaptingos biografijos detalės
Laiškas, kurį uždraudžiau siųsti, atėjo. Jame E. Oparinas nepasakojo nei savo kilmės, nei išsamių gyvenimo detalių. Vilnietis atsiuntė tai, kas jam atrodė svarbiausia: 1940 metų „Lietuvos žinių“ numerį – kad įsitikinčiau, kad jau tada šis vyras skaitė ir prenumeravo laikraščius.
Dar savo paties eilėraštį, rašytą septintoje ar aštuntoje klasėje, su prierašu, kad jau tada bendraklasiai pravardžiavo jį Eugenijumi Oneginu (rusų rašytojo Aleksandro Puškino herojus). Taip pat – išsamų straipsnį apie 1907 metais Peterburge gimusį garsųjį skautą Praną Žižmarą, kuris apie 1925-1926 metus Vilniuje įkūrė nelegalią Gedimino skautų draugovę. Ji veikė iki 1935 metų.
Apie užgrūdintą skautą ir J. Erlicką
Bet įdomiausios buvo dvi voke įdėtos nuotraukos: vienoje iš jų – skautų vado P.Žižmaro adjutantas E.Oparinas Intos lageryje anglių kasykloje.
„Ego sum“ – pats joje esu, – apie šią nuotrauką parašė 93 metų vyras.
Tremtyje E.Oparinas už meilę Lietuvai ir skautų tradicijoms praleido 10 metų. Šalia senos nuotraukos į voką redakcijai vilnietis įdėjo 2013 metų raštą, kuriuo skautui broliui E. Oparinui suteikiamas Garbės skauto vardas.
Tai štai, kokie žmonės skaito „Lietuvos rytą“. Bet nekalba. Ir per duris neįsileidžia.
Tiesa, tame pačiame laiške E.Oparinas kandžiai šaiposi, kad „Lietuvos rytas“ Juozą Erlicką nuolat tituluoja klasiku.
Kad man nereikėtų su jais abiem vargti, reikės juodu supažindinti: tegu vienas kitam aiškina, ką galvoja apie laikraštį.
