Vis dėlto lidlo nusileidimas kemsynų šalyje nesuskaičiuojamą daugybę kartų pranoko iš pirmo žvilgsnio kaip žmonės atrodančių vietos gyventojų lūkesčius ir euforiją. Net papuasai ne tokie įžūlūs ir pasiutę būtų, nuosavose žemėse išvydę neatpažįstamą skraidantį objektą – ko gero, išlaikytų pagarbų ir atsargų ryšį su keista aplinka.
Tačiau ne ši, jau per kelias dienas išpumpuota į visas pasaulio puses, išbadėjusių ir sulaukėjusių sutvėrimų tema čia bus svarbiausia. Pirma reikėtų pasidžiaugti kai kuriais privalumais, lydėjusiais dar vieno prekybos centro nasrų prasivėrimą čiabuviams.
Pavyzdžiui, kad viešieji ryšiai, rinkodara buvo gerai apgalvota, nuosekli ir itin taikli. Laisvoje rinkoje reklama ir turi nevaržoma skleistis bei skverbtis į įtaigai lengvai pasiduodančių vartotojų sąmonės užkaborius ir virpinti jų jautrias sielas.
Antra, naujo stambaus prekės ženklo nusėdimas pelkių žmonių krašte liudija didėjančios konkurencijos nuojautą ir didesnę pasirinkimo galimybę, ypač tiems, kam to pasirinkimo nuoširdžiai vis dar maža. Trečia, kiekybės manijos užvaldyti vietiniai nebevažiuos šimtų kilometrų į Lenkiją apsipirkti konservų ir makaronų ir daugiau pinigų išleis čia, o ne anapus sienos.
Ketvirta ir, esmingiausia, – naujų prekybos centrų atlaidai apnuogina už oficialios liūdnos statistikos ribų iššokusią tiesą: žmonės turi daugiau nei jiems iš tikro reikia ir daugiau nei jie viešai deklaruoja pinigų, laisvo laiko, sveikatos bei energijos.
Priešingu atveju jie negalėtų visą karštą, šiaip jau įprastą darbo dieną praleisti stumdydamiesi saulės kepinamoje eilėje prie pigesnio importinio pašaro ir tįsti jo prigrūstus maišus iki kuro prisisrėbusių automobilių bagažinių.
Menkai uždirbantis vargeta paprasčiausiai neturėtų vienam apsipirkimui prikaupęs tiek dešimtinių ar šimtinių. Jis pinigus įpratęs leisti dalimis ir po truputį, kad iki artimiausios algos liktų eurų ir kitiems būtiniems dalykams.
Be to, racionalus pirkėjas bet kokioje prekyvietėje randa nuolaidų ir yra pastebėjęs: kiekvienas prekybos centras turi savo ir pigesnių, ir brangesnių prekių ir bet kokiu atveju vilioja kokiomis nors akcijomis.
Tas paprastas mirtingasis jau seniai akimirksniu paskaičiavo, kad toli trenktis vien dėl nuolaidų išvis nėra labai racionalu. Nes neva sutaupyti už įsigytus produktus keli eurai išeis benzinui ar viešojo transporto bilietui, skirtam pasiekti gerokai nuo namų nutolusiai parduotuvei.
Maža to, normaliai mąstantis žmogus negalėtų sau leisti prisikimšti pilnus krepšius maisto, nes dauguma kokybiškų ir sveikesnių gėrybių ilgai netempia, greitai supūva ar surūgsta. Net jei vos pavelkami pirkiniai skirti sulapnoti per savaitgalį, saiko jausmą turintis vartotojas tiek rijui nepasiduotų ir nesugebėtų per porą dienų sušlamšti visų įsigytų mėsgalių ir ragaišių.
Be to, savo prakaitu ar protu uždirbtus pinigus skaičiuojantis ir jų nepertekęs pilietis vien dėl šventinių akcijų, nepriklausomai nuo to, kokioje parduotuvėje jos skelbiamos, nepirktų dažais nuspalvintų vaisvandenių dėžėmis, nes ir sveikiau, ir pigiau gerti vandenį. Taip pat jis nesusigundytų balto cukraus kalnais, net jei šie kviestų ateiti ir juos pasiimti nemokamai.
Jau verčiau įsigyti brangesnį, bet kur kas naudingesnį organizmui rudąjį cukrų, tiesiog vartoti jo reikėtų mažiau ir stengtis nedėti ten, kur nėra būtinas. Štai ir taupymo bei sveikesnio gyvenimo triukas.
Beje, taip galima vėliau išvengti brangių konsultacijų su medikais ir dietologais ir dar brangesnių jų išrašytų maisto papildų ar sudarytų mitybos planų pagal akių spalvą, o gal delčios dietų pagal Zodiako ženklą.
Tiesa, kai kuriuos sutvėrimus į naujos prekių kulto vietos pašlovinimą atginė visai ne godulys ar žalingi įpročiai, bet naftalininiai marazmai. Dalis eilėje prie maisto kovojusių pirkėjų – tie, kurie savo sandėliukuose, rūsiuose ir neveikiančiomis maliutkomis užgrūstuose balkonuose iki šiol slepia kandžių pamėgtas kruopų atsargas tam atvejui, jei puls rusas.
Nemenkas pulkas žmonių per prekybos centro šventę sugebėjo pastovėti už save dėl pigesnių bananų, su saldžia nostalgija prisiminę laikus, kaip, trypčiodami eilėse prie krautuvių su sugižusio pieno kvapu, kartodavo lyg mantrą: „Užsimanė žiemą kiaulė bananų“.
Kai kurie naujųjų objektų šturmuotojai didžiuojasi sutaupytais euro centais, nes rado akivaizdžiai pigesnių prekių nei kitose parduotuvėse. Kita vertus, dar mažiau nei neterminuoto galiojimo pusgaminis kainuoja smėlis ar polietilenas. Pastarasis ir ilgiau negenda, ir net geriau išsilaiko, nei tepusis riebalų mišinys ar šaldyti žuvies piršteliai, kuriuose nėra nei žuvies, nei pirštelių.
Tad matyti, kad iki tol neregėto prekybos taško naujiena pavergė daugiausia ne finansinio skurdo kamuojamas būtybes, o pavargusio mentaliteto bėdžių širdis.
Ištisoms bandoms dar kartą sušvito: išalkusių ir sustirusių čiabuvių gelbėtojai ir mesijai gali būti tik pažangieji užsieniečiai. Tarsi lietuviai būtų neįgalūs gaminti savo prekių ir kurti verslo, o tinkami tik vartoti kitų produktus. Svetimšalių gaminiams ir pinigai turėtų būti uždirbami svetimuose anglosaksų ir germanų kraštuose, šveičiant klozetus ir vergiškomis sąlygomis kraunant šaldytą žuvį.
Būriai tautiečių, kurie apsiseilėję kaip neprimaitintos avys, ištrūkusios iš aptvaro, karštligiškai puolė prie naujų blizgių pakuočių, jau užsigrūdinę vartotojiškumo lenktynėse. Pamenate – kai dar lidlas buvo tik įkyriai reklamuojamas, jie prieš didžiųjų vietinių prekybos centrų boikotą iškart apsirūpino maistu, buities ir higienos reikmenimis kaip prieš ilgojo savaitgalio balių, kad nieko nepritrūktų, kad galėtų net tris dienas aukotis ir kentėti.
Tačiau įdomiausias sutapimas: pasipriešinimo prieš kalafiorą akcijos psichozė pasklido prieš pat užsienio giganto atėjimą į vietos rinką. Nors šie įvykiai – lyg ir nesusiję, bet darniai įsipaišo į kai kurių politinių klanų bandymus Lietuvos prekybos milžinus išstumti iš gimtosios teritorijos.
Maža to, kad kelių valdžios šutvės aktyvistų pastangomis lietuviškos mėsos ir pieno produktų gamintojai ilgam prarado vietą didelėje Rusijos rinkoje, jų gaminiams gali nelikti vietos ir savo šalyje.
Atsekant pastarųjų metų įvykių eigą, susidaro įspūdis, tarsi pačios Prezidentūros palaiminimu strategiškai žlugdomi vietiniai stambieji verslininkai, į savo prekių lentynas įsileidžiantys daugiau lietuviškų produktų, sukuriantys tūkstančius darbo vietų ir valstybei atseikėjantys milijonus eurų mokesčių. Vien kaip atvirai šalies Dalia demonstruoja nepasitenkinimą maksimomis ir epiniais oligarchais bei vis grasina su jais susidoroti.
Pasirodo, išvis nesudėtinga naudoti specialias, tinkamas strategijas tautos smegenims praplauti pigesniu šlamštu. Užtenka tik, kad atsirastų tuščių erdvių ir kiaurymių. Ne, ne žmonių piniginėse ar kišenėse, bet galvose.
