Ir einam dar po bokalą saviapgaulės. Baisiausia, kad niekas nieko nedraudžia. Priešingai, net prezidentė sako, kad blogai. Kad kai jau nieko nei pati, nei kiti nebespės padaryti, reikia kažką daryti. Tai patys optimistai sau išgalvoja ribas ir apsitveria smegenis spygliuota viela. Ir ima reikalauti tokių permainų, kad nebūtų permainų.
Visoms blogybėms panaikinti pakanka apsipilti ledukais. Surengti bėgimą už blaivią ir gražią Lietuvą. Ar nemokamą koncertą prieš biurokratus. Pakeisti ministrą, kurio nereikia tokiu, kuriuo reikia. Arba partiją, kurios nemyli ta, kurią myli. Tik vieno negalima – leisti žmonėms patiems spręsti, kokia Lietuva turi būti. Ji turi būti visada tokia, kokia yra. Ir spręsti gali tik tie, kurie ją tokia padarė. O kas nori esminių permainų – tai kvailiai ir nevykėliai.
Iš tikro tai jie patys nevykėliai arba bloga linkintys. Nes ne ką daugiau moka, kaip tik prisitaikėliškai džiūgauti. Tas, kuris nori geriau, visada mato, kas yra blogai. Ir apie tai kalba, nes nori, kad taip nebebūtų. Nemato nesąmonių tik akli arba tie, kuriems jos naudingos. Užsikloji savo optimizmo bezdaluose – ir fain.
Viskas, kas gerai, juk yra mums duota. Visada jie atnešdavo mums saulę. Tada – iš Rytų, dabar – iš Vakarų. Jiems viskas, kas sava, yra negerai. Na tiesiog viskas. Mes ir kalbam, ir gyvenam ne taip. O viskas, kas svetima, yra tobula.
Tai todėl, kad labai mylim svetimus. Jiems tik norim patikti ir įtikti. Kad tik mus pagirtų, jų žodis mums svarbiausias. Nors jiems ant mūsų nusispjaut iš aukštos varpinės. Nors jiems mes juokingi, nieko verti, tik iš mandagumo priimtini. Tik tiek reikalingi, kiek esam naudingi.
Pašėlusiai makaruosim stimburiukais, norėdami būt jiems geri ir gražūs! Prieš juos išdabinsim namus ir patys save, o visas šiukšles – po kilimu. Viską atiduotume už jų šypseną ir kokį nors paglostymą. Neduokdie, pašieps ar šiaip nepatiksim – pasaulio pabaiga.
Mes labai nemylim savųjų. Jiems nesistengiam nei patikti, nei įtikti. Jų žodis mums visai nesvarbus, net neįdomu klausyt, ką ten jie peza. Nors jie mus ir myli, ir dėl mūsų jaudinasi, ir nieko kito arti neturim ir neturėsim niekada. Bet mums juokingi, nieko verti ir mandagumų su jais jokių nereikia. Tik tiek naudingi, kiek kartais reikalingi.
Tegu patys iš kailio neriasi, kad mums būtų geri ir gražūs. Tiks jiems ir prišnerkšti namai, ir praperstos kelnės, ir rinkiminis melas. Jų šypsenoms ir pagyrimams mes abejingi. Jei juos pašiepsim ar šiaip nepatiksim – jų problemos.
Svetimieji visada teisūs ir protingi, savi – kalba nesąmones ir nuobodūs. Svetimi namai ir miestai didingi, automobiliai blizgūs, kultūra ir žmonos tobulos. Atsisakykim visko, kas sava ir kuo esame kitokie! Tapkim tokiais, kokiais nesam ir niekada nebūsime, tai tada visi mus mylės!
Nors taip įvyks tik mūsų makaulėse, bet juk kaip bus gera nebebūti savim ir patikti svetimiems! Kurie tuoj pamirš, kad mes aplamai buvom. Nes tapsim jiems savais – neturtingais giminaičiais iš kaimo, atvykusiais pasiskolinti pinigų. Kurie gėdijasi savo tarmės ir nemokšiškai mėgdžioja miestietiškas manieras.
Būkim kitais, atsisakykim savo tėvų ir vaikystės. Nusiplaukim viską, kuo skiriamės nuo pasaulio ir kuo esam jam įdomūs. Susiliekim su didžiąja ląsteliena.
Mąstymo nereikia. Būsim negyvi šablonai, teikiantys pigų prisitaikymo patogumą. Visada naudinga, primityvu, užkrečiama. Apsukruoliai iš to ir pragyvena. Įsijautę į pranašo rolę kokie būna orūs! Ir tokie iš šalies juokingi. Nors šiaip tai širdies gilumoje jie bailiai.
Mylėkim svetimus ir niekinkim savuosius! Tada mus niekins svetimi ir nemylės savieji. O visi pikti ir dantingi naujojo gyvenimo apžvalgininkai bus labai nelaimingi – nebegalės pamokslauti. Nes nieko daugiau, kaip komjaunuoliškai tyčiotis iš savųjų, juk nemoka ir už tą jiems neblogai moka.
Sutaupysim – nebereiks mums nei haubicų, nei verktinių batalionų. Nes susinaikinsim ir išnyksim patys, savo noru. Tiesiog vieną gražų pirmadienio rytą mūsų nebeliks. Ir niekas to net nepastebės. Mes patys – taip pat.
