Rekordinės pernai buvo ir „Sodros“ biudžeto išmokos, kurios net 1 mlrd. 128 mln. arba dešimčia procentų viršijo planą ir sudarė 12 mlrd. 344 mln. Lt.
Tam įtakos turėjo tai, kad 2015 metais pensijos buvo didinamos du kartus ir didesnėmis nei planuota proporcijomis. Dėl to prireikė papildomai nuo sausio pirmos 143 mln. Lt, o nuo liepos pirmos dar 320 mln. Lt, be to 221 mln. Lt nepriemokų grąžinimui dirbusiems pensininkams.
Praėjusiais metais didėjo ir pašalpų gavėjų skaičius, augo ir pašalpų dydžiai, todėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų išmokėta apie 1,686 mlrd. Lt, tai 31,6 proc. viršijo planą. Motinystei, tėvystei – apie 1,035 mlrd. Lt, tai 49 proc. daugiau nei planuota. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos sudarė 56 mln. Lt, tai yra 26,5 proc. arba 12 mln. Lt daugiau negu 2007 m.
Į Privalomojo sveikatos draudimo fondą 2008 m. priskaičiuota 922 mln. Lt, 20 proc. arba 172 mln. Lt daugiau nei 2007 m. Į pensijų fondus „Sodra“ pervedė 1,09 mlrd. Lt, tai 37 mln. Lt viršijo planą ir buvo 28 proc. arba 238 mln. Lt daugiau nei 2007 metais“.
Atrodytų, kad beliktų džiaugtis, kad Lietuvos valdžia taip dosniai rūpinasi pensininkais, pašalpų, ypač motinystės, gavėjais, netgi kažkodėl reikšmingai padidėjusių nelaimingų atsitikimų aukomis, taip pat pervedimais sveikatos draudimui ir pensijų fondams.
Deja, visa tai buvo politinis blefas. Jokio pagrindo tokiam svaiginančiam išlaidų ir išmokų šuoliui nebuvo. Visa tai buvo daroma „į skolą“. 2008 metų „Sodros“ biudžetas nuo 2007 m. buvusio 476 mln. Lt pliuso nugrimzdo į 2008-ųjų 1,437 mlrd. Lt minusą. Įvyko „Sodros“ kolapsas, pasak Vikipedijos aiškinimo, tai yra „kokios nors struktūros sugriovimas sisteminės krizės įtakoje“.
Liūdniausia, kad ir tolesnio košmariško lindimo į finansų duobę metais, Sodros kasmėnesiniai ir kasmetiniai pranešimai buvo kurpiami pagal tą patį kurpalių: 90 proc. teksto užimdavo pergalingos tirados: „Sodrai“ pavyko... viršijant planą... daugiau negu planuota... rekordinės įplaukos/išmokos... rekordiniai... Ir tik paskutinėse pranešimo eilutėse būdavo pažymima, kad išlaidos viršijo pajamas milijonais ir milijardais.
Matyt Sodros pranešimų rašytojai, ko gero, teisingai manydavo, kad dauguma Seimo narių, skaitydami Sodros medžiagą, daugiau kaip dešimt eilučių nesugebės perskaityti, taigi liūdnesnes žinias nustumdavo į tolimesnes eilutes, tokiu būdu šviesus Sodros paveikslas Seimo akyse tapdavo dar šviesesnis. Sodros kritikai būdavo apšaukiami, kaip tikrovės juodintojai arba nerealių norų turėtojai.
Sodros biudžetai nuo tų tragiškų 2008-ųjų ne ką pakito. Biudžeto minusas, tiesa, po truputį mažėjo, bet pensijos vis tiek beveik nedidėjo, o Sodros skola pakilo į suvis kosminį lygį, tokios skolos Latvijos ir Estijos socialiniams strategams nesisapnuoja net blogam sapne. Betgi grįžkime į tuos visiško Sodros nualinimo metus ir užduokim esminį klausimą: kas sugalvojo iki pat dugno išsemti to meto Sodros rezervą ir dar užgriebti skolintą milijardą iš šono?
Matyt, galėtų paaiškinti 2008 metų Lietuvos ir socialinio draudimo vadovai: premjeras Gediminas Kirkilas, ministrė Vilija Blinkevičiūtė, Sodros direktorius Mindaugas Mikaila, tiesa, pastarasis prieš pasitraukdamas iš šio posto atvirai aliarmavo dėl Sodros finansų.
Aišku, kad galėtų ir sakytų, kad norėjo padėti Lietuvos žmonėms geriau gyventi, kad ir iš skolintų pinigų. Žinoma, tai vaikiškos pasakėlės ir visi žino tų metų valdžios naivumą, kad gavę didesnes pensijas, žmonės balsuos už jų davėjus. Kaip žinome, taip neatsitiko.
Tačiau buvo ir propagandinis tikslas apiforminti tą Sodros finansų išprievartavimą savotiško sportinio azarto pagrindu, esą pakėlę pensijas imsim ir pralenksim pagal jų dydį mūsų kaimynes ir tam tikra prasme varžoves – Latviją ir Estiją.
Kaip tarė, taip padarė: uždavinys bet kuria kaina pavyti ir pralenkti Amer..., atsiprašau, Baltijos kaimynes pradėtas vykdyti. Latvija 2008 m. pagal pensijų dydį buvo pralenkta net 23 eurais, o nuo Estijos mus skyrė vos trys eurai. Deja, skolintais pinigais toli nevažiuosi. Jau 2010 metais viskas stojo į savo vietas: mūsų pensijos nuo Latvijos atsiliko 34, nuo Estijos 43 eurais.
Panaši proporcija išliko ir vėliau: šiuo metu Latvijos pensininkai savo pensijomis mus lenkia 38, Estijos net 116 eurų. Ir dar turime daugiau nei pusketvirto milijardo eurų skolą. Taigi pensijų didinimo „didysis šuolis“, kaip ir tokio pavadinimo akcija kažkada buvusi Kinijoje, patyrė nesėkmę. Jei Kinijoje po šuolio buvo suardyta ekonominė sistema ir sukeltas dirbtinis badas, tai Lietuvoje „tik“ suardyti Sodros finansai. Jeigu jos skolas kasmet grąžintume po 100 mln. eurų, tokia procedūra užtruktų 35 metus...
Ne mažiau kvailas sprendimas tuomet buvo ir pensijų sumažinimas. Jų pasekmes arba „skriaudų kompensacijas“ mes jaučiame ir dar jausime ne vienerius metus. O pinigų skolinimąsi toms kompensacijoms jaus ir mūsų anūkai, nes jos mokamos vėlgi iš skolintų pinigų.
Anot prof. Teodoro Medaiskio, vieno kompensavimo nebaigę, jau turime daryti kitą, ir taip be galo... O juk trūkstant pinigų krizės (ir ne tik) metais galėjome remtis socialinio draudimo įstatymo 20 str., numatančiu, kad tokiu atveju „Sodrai“ skiriami, o ne skolinami Valstybės biudžeto asignavimai. Deja, valstybė savo pačios įstatymo nevykdė. O kaip tvarkėsi ir tvarkosi tie mūsų kaimynai?
Estų reakcija į krizę buvo ryžtinga: visos ministerijos turėjo sumažinti savo biudžetus 6 proc., o socialinių reikalų net 6,9 proc., pakeltas PVM, akcizas, atsisakyta mokyklinių, tėvystės ir net laidotuvių pašalpų, sustabdyti pervedimai į kaupiamuosius pensijų fondus, sumažintos ligos pašalpos.
Tačiau pensijos, motinystės pašalpos nesumažintos, kartu buvo pakviesti Europos ekspertai susidariusiai padėčiai nagrinėti.
Latvija gelbėdama padėtį apkarpė socialinės apsaugos išlaidas: 2009 m. sustabdytas pensijų indeksavimas, motinystės pašalpos sumažintos iki 80 proc. atlyginimo dydžio (buvo 100 proc.). Kartu imtasi priemonių didinti Latvijos socialinio draudimo pajamas: 2009-2012 sumažintos įmokos kaupiamiesiems fondams, o socialinio draudimo įmokos padidintos nuo 33 proc. iki 35 proc. Tačiau pensijos nemažintos.
O kas vyksta dabar? Nuo 2014 Latvijoje pensijos vėl yra indeksuojamos, pradėtas didinti pensinis amžius iki 65 metų, grąžinama iki krizės buvusi solidi parama šeimoms su vaikais. O, svarbiausia, atidžiai rūpinamasi „saugos pagalve“ – Socialinio draudimo lėšų rezervu, šių metų pradžioje jame buvo pusė milijardo eurų ir politikai labai pergyvena, jeigu jis nors šiek tiek sumažėja.
Estijoje socialinio draudimo biudžetas po 2009 metų nebuvo nusileidęs į minusą, o jeigu ir būtų, tai estiška „saugumo pagalvė“ – valstybės biudžetas visada pasirengęs suteikti reikiamą finansinę paramą – tai užfiksuota Estijos nacionalinėje tvarių pensijų strategijoje: „if necessary, the state budget shall also cover any current deficit of the pension insurance budget“.
Kaip čia neprisiminti mūsų Seimo nario Mečislovo Zasčiurinsko, kuris siūlė įrašyti į įstatymą, kad Sodrai trūkstant pinigų asignavimus iš valstybės biudžeto reikia tiesiog skirti, o ne abstrakčiai aiškinti, kad „gali būti skiriami“, tame tarpe dengti išlaidoms, susijusioms su pensijų sistemos reforma, nes Sodra laisvų pinigų tokioms išlaidoms, turint milijardinę skolą, tiesiog neturi.
Panašiai samprotauja ir profesorius T.Medaiskis: „Priimdami sprendimus dėl išmokų, politikai buvo ir yra informuojami, kad socialinio draudimo įmokų nepakaks jų sprendimams įgyvendinti. Tokiu atveju socialinio draudimo įstatymo 20 str. [naujojo įstatymo 23 str.] numato, kad „Sodrai“ skiriami (o ne skolinami) Valstybės biudžeto asignavimai. Todėl „Sodros“ „skola“ iš tikrųjų neteisėta“.
Panašūs yra ir Seimo nario Rimanto Dagio desperatiški pranešimai: „Valdantieji nepasistengė ir nerado pinigų pensijoms, taip pasmerkdami jas nuvertėjimui. Tai apgailėtina ir ciniška mūsų pensininkų atžvilgiu... Kartais atrodo, kad kai kurie politikai nebenustygsta vietoje laukdami, kada visa Lietuva emigruos“.
Žodžiu, mūsų valdžiažmogių pensininkai nedomina. Gaila, bet ką padarysi. Išgyvenome karą, marą, badą, išgyvensime ir šią valdžią. Neilgai jai beliko valdyti.
