Ir ne dėl to, kad prostitucija pas mus neįteisinta, ir netgi ne dėl to, kad į raudoną spalvą reaguojame lyg buliai, nes ji mums siejasi su grėsme iš Rytų.
Lietuvoje net pavadinti laisvo elgesio merginą kekše yra nuodėmė. Nepaneigsi, tokių yra, tačiau netgi tos, kurios už kūno aistrų tenkinimą ima pinigus, pageidauja būti pagarbiai vadinamos sekso darbuotojomis. Todėl netgi viešus pasvarstymus, kaip atpažinti kekšę, akyla ir ausyla Visuomenės informavimo etikos komisija pripažįsta neetiškais.
Taip, kekšė Marijos žemėje – amoralumo polius. O štai davatka – dorovės ir krikščioniškosios moralės polius. Bet ir už davatką gali gauti per kepurę.
Antai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sulaukė vienos Klaipėdos politikės skundo. Moteris smarkiai įsižeidė girdėdama, kaip jos kolega nepagarbiai kalba apie davatkas.
Galima sakyti, kad lietuvių požiūris į davatkas demonstruoja vis didėjantį jų moralinį tyrumą. XIX amžiuje apie davatkas neigiamai atsiliepdavo ir bedieviai, ir katalikų veikėjai. O dabar davatkų ginti stoja net politikai.
Nesvarbu, kad paskutinė taip oficialiai vadinta pamaldi moterėlė Lietuvoje sielą Dievui atidavė 1995-aisiais.
Vis dėlto kodėl lietuviai taip jautriai reaguoja girdėdami žodžius „davatka“ ir „kekšė“? Galbūt verta pasikapstyti mūsų šaknyse?
Nors žemės ūkis dabar nustekentas, vis dar esame žemdirbių visuomenė.
Paleistuvės ir pamaldžios moterys nuo seno buvo vienišos. Ir nepriklausomos. O žemdirbiams, kad išliktų, buvo svarbi giminė. Jiems teko glaustis vienam prie kito. Taip žemdirbių tautoje neliko vietos vienišėms davatkoms.
O jeigu dar labiau susiglaustume? Negi išnyktų ir kekšės?
