„Jei klausytume visų davatkų, neturėtume nei tilto, nei baseino“,– Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje tvirtino vicemeras A.Šulcas.
Klaipėdos savivaldybės narė Nina Puteikienė, kuriai ir buvo skirti vicemero žodžiai apie „visas davatkas“, prašo ištirti, ar tokios vicemero kalbos nežemina tų Lietuvos piliečių, kurie atitinka „davatkos“ apibūdinimą pagal lytį, amžių, religinius įsitikinimus, šeiminę bei turtinę padėtį.
Juk davatkomis dažniausiai vadinamos vyresnio amžiaus moterys, turinčios tvirtus religinius įsitikinimus, kuklias pajamas ir netekėjusios.
Politikė klausia, ar šie viešai savivaldybės tarybos posėdyje pasakyti Klaipėdos vicemero žodžiai nėra raginimas atimti pilietines teises iš šios gyventojų grupės: „Ar šių Lietuvos piliečių nuomonė yra atmestina dar jos neišklausius?“
„Prieš metus tapau politike, iki tol nebuvau pratusi prie tokio seksizmo, su kuriuo susidūriau.
Niekur kitur nepatyriau tokio žeminančio santykio su manimi kaip su moterimi“, – sakė N.Puteikienė, išrinkta į Klaipėdos savivaldybės tarybą nuo visuomeninių rinkimų komiteto „Puteikis Plius“.
Vicemero žodžiai apie davatkas buvo paskutinis lašas, perpildęs jaunos politikės kantrybę.
„XXI amžiuje tokios patyčios neįsivaizduojamos. Juo labiau iš liberalų, kurie pirmiausia yra už nuomonių laisvę, lūpų“, – piktinosi N.Puteikienė.
Klaipėdos vicemeras A.Šulcas „Lietuvos rytą“ patikino, kad kalbėdamas pavartojo metaforą, o už tai žmonės nebaudžiami – nebent Lietuvoje kas nors pasikeitė.
Jo manymu, N.Puteikienė ieško pasaulyje savo vietos ir nelabai susigaudo, kaip vyksta procesai. Jai praverstų politikos pradžiamokslis.
Jis net pasiūlė politikei kreiptis į gydymo įstaigą pasitikrinti sveikatos.
Vicemeras pabrėžė, kad iš tikrųjų sakė „cypdavatkė“ arba norėjo taip pasakyti. Cypdavatkė nuo davatkos skiriasi tuo, kad klykia ir visada viskuo nepatenkinta.
„Labai gerbiu religingus žmones. Mano pavartota metafora neturi nieko bendro su mano požiūriu į tikinčiuosius“, – tikino A.Šulcas.
Vicemero paminėti projektai – 8,5 milijono eurų vertės Bastionų tiltas per Danės upę ir modernus baseinas už 16 milijonų eurų.
N.Puteikienė kreipėsi į Lietuvos prezidentę, premjerą, vidaus reikalų ir kultūros ministrus ragindama neskirti pinigų Bastionų tiltui.
Politikė taip pat siūlė kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą, kad būtų ištirtas konkursų dėl baseino statybos skaidrumas.
„Vieno piliečio nuomonė svarbi, bet prisiminkite nors vieną projektą, kuriam kas nors neprieštarautų – nuo „Dainų dainelės“ iki Valdovų rūmų atstatymo“, – taip į N.Puteikienės mėginimus ieškoti teisybės Vilniuje reagavo A.Šulcas.
Davatkų nemėgo ir bedieviai, ir tikintieji
Solveiga Daugirdaitė, humanitarinių mokslų daktarė:
Davatka yra istoriškai susiformavęs reiškinys, reiškęs netekėjusią, bet vienuolijai nepriklausančią moterį, atsidavusią bažnytiniam gyvenimui.
Žemdirbių visuomenėje, kur vienas žmogus nebūtų išgyvenęs, nesukūrusiems šeimos tekdavo šlietis prie giminaičių.
Tik tapusi davatka netekėjusi ar likusi našle moteris galėjo likti nepriklausoma.
Sociologas Vytautas Kavolis, analizuodamas moterų vaidmenis XIX a. Lietuvoje, atkreipė dėmesį, kad apie davatkas neigiamai atsiliepdavo ir bedieviai, ir katalikų veikėjai.
Taigi jau XIX a. rašytiniai šaltiniai liudija, kad davatkos tapo išskirtinai neigiamu ar komišku personažu.
Greičiausiai būtent V.Kavolio tyrimai bei visuomenės domėjimasis moterų istorija pastaraisiais metais Lietuvoje pakeitė požiūrį į davatkas: jos pradėtos vertinti kaip žmonės, ieškantys dvasingumo.
Simboliška, kad Šilavoto davatkynas, kurio paskutinė davatkėlė mirė 1995 metais, dabar tampa meno renginių, poezijos skaitymų vieta.“
