Valdžia pagaliau suprato, kad taip paprastai visų grafičių piešėjų
neišgaudysi. Neužtenka ir vien bausti pastatų šeimininkų, reikalauti
uždažyti sienas, ant kurių atsirado piešiniai. Tačiau kol ji praregėjo,
mieste turbūt neliko nė vieno pastato ar tvoros, ant kurios nebūtų
terlionės.
Pagaliau pastebėję, koks išterliotas miestas, valdininkai ėmė dairytis
ir dairėsi itin plačiai. Jų žvilgsnis pasiekė net tolimąją Australiją.
Ir nutarė Vilniaus valdininkai rinktis kengūrų šalies pavyzdį, kaip
kovoti su grafičių piešėjais.
Remdamasi Australijos patirtimi savivaldybė pasiūlė darbus atlikti
keliais etapais.
Pirmiausia per dvi ar tris savaites visi grafičiai bus nufotografuoti ir
sužymėti žemėlapyje. Paskui specialistai atliks piešinių analizę pagal
braižą, naudojamus dažus. Jei pavyks – piešinius priskirs terliotojui.
Tada jau bus aišku, kiek kuris pasidarbavęs.
Kovoti su terliotojais valdžia kvies ir vilniečius, kai kuriose vietose
įrengs kameras, skatins gyventojus stebėti jų filmuojamus vaizdus.
Kitas valdžios siekis – uždažyti visus grafičius. O jeigu atsiras
naujas, jį vėliausiai po dviejų parų vėl uždažyti. Mat grafičiai –
kaip Sosnovskio barščiai. Šalia naujo atsiranda vienas, kitas. Taip jie
plinta.
Grafičiai pagaliau ir valdžiai įsipyko, tad ji paskelbė šūkį: „Jokios
tolerancijos terlionėms!“
Net tose vietose, kur grafičius buvo galima piešti legaliai, netrukus
leidimas bus panaikintas. Baltos sienos savivaldybei atrodo gražiau nei
išmargintos kaip Velykų margutis.
Į kovą ketina įsitraukti ir saugos tarnybos, nes policininkai užversti
kitokiu darbu ir iš jų pagalbos nesulauksi. Valdžia neslepia – jei
pavyks prigriebti bent kelis grafičių piešėjus, sienos iškart taps
švaresnės. Mat iki šiol pareigūnai buvo pričiupę tik atsitiktinius
sienų terliotojus. Iki tikrųjų profesionalų jie neprisikasė.
Savivaldybės nurodomas skaičius, kad mieste yra 4-5 tūkstančiai
grafičių, atrodo juokingai. Jų tikrai galima suskaičiuoti daugiau.
Sunku surasti kitą taip apterliotą sostinę. Sako, kad tai dvidešimties
niekšelių darbas. Maždaug tiek asmenų nuolat piešia ant sienų ir tvorų.
Tik piešimu tai sunku pavadinti. Greičiau tai panašu į šuns žymėjimą
pakėlus koją. Meniškų grafičių kaip kaimynų Lenkijoje Vilniuje vos
vienas kitas.
Tad savivaldybės atstovai šiuo atveju teisūs – pas mus grafičiai tikrai
ne saviraiškos būdas ir ne menas. Tai tiesiog miesto teršimas. O
teršėjas privalo mokėti. Tad pričiupus terliotojus jiems dar teks ir
sumokėti už savo niekingus darbus.
„Sostinė“
