Kažkodėl čia prisimenu gėjus ir lesbietes. Homoseksualumas kadaise buvo nuodėmė, paskui – liga, nusikaltimas ar bent jau gamtos pokštas. Tada pradėta aiškinti, kad jie ne kokie nors nusidėjėliai, nes kitaip elgtis negali. Ir ne ligoniai, nes pagydyti jų neįmanoma. Anksčiau buvo tik vyrai, kurie miega su vyrais, o dabar atsirado gėjai – linksmuoliai, šaunuoliai, besididžiuojantys savimi ir kovojantys už savo teises.
Nenustebčiau, jei ateityje atsirastų „z“ kartos vaikų, kovojančių už savo teises būti neramiomis sielomis. Juk smagu ant savęs prisiklijuoti etiketę „Aš esu iš „z“ kartos“, o atsakomybę – nusimesti. Tada reikalauti, reikalauti, reikalauti, kad aplink tave visi kiti tūpčiotų kaip apie pasaulio bambą. „Jei aš trukdau aplinkiniams, tai jų bėda, o ne mano, – mąsto toks žmogėnas, – Jie turi mane mylėt, o tada jau aš juos gerbsiu ir mylėsiu“.
Prieš mėnesį teko būti paskaitoje, kurioje garbus australas švietimo ekspertas aiškino, kokia turi būti ateities mokykla. Žinoma, joje viskas turi būti pritaikyta prie tų ypatingųjų „z“ kartos vaikų poreikių. Jis su pasididžiavimu pasakojo apie mokyklą Australijoje, kurioje visi kabinetai – stiklinėmis sienomis, o durų nėra išvis. Esą, vaikams tai labai patinka, nes panaikina atskirumo pojūtį. Bėda tik, kad kai kurie mokytojai dar nesugeba prisitaikyti. Apsiklijuoja sienas plakatais, užstumdo spintomis, sako, kad jiems norisi privatumo. Dar mokytojai skundžiasi triukšmu.
Kai eksperto pasiteiravau, ar tyla jam atrodo vertingas dalykas, jis užtikrintai atsakė: „Vaikai nemėgsta tylos“. Jam neatrodė gerbtinas mokytojų poreikis dirbti ne turguje. Jis nemanė, kad tokioje triukšmingoje mokykloje atimama galimybė mokytis tiems vaikams, kuriems būtina susikaupti. Žinoma, nuostabu, kad „z“ kartos vaikai nori dirbti komandoje ir kartu ruošti pamokas. Tačiau kaip tokioje sistemoje išlikti tiems, kurie už kitus gabesni? Ar tie, kurie nori mokytis vieni, nebus atstumiami kaip atskalūnai?
Baugu, kad patikėję „z“ kartos mitu, mes ją iš tiesų sukursime. Vaikai visuomet buvo neramūs, judrūs, kūrybiški, nemėgstantys mokytis, kai reikia pastangų. Vaikams niekuomet nerūpėdavo perskyros tarp valstybių, religijų ar net lyčių. Berniukai visais laikais galėdavo žaisdami apsirėdyti mergaitiškomis suknelėmis, kol jų tokių nepamatydavo mama. Tai kas šiais laikais kitaip? Tik tas skirtumas, kad dabar jau pyplys turi išmanųjį telefoną, o jame – kitą pasaulį.
Jei vaikui norisi nuo visko pabėgti, jam nebereikia bėgti iš namų. Užtenka „feisbuko“. Ten jis visada ras bendraminčių, kurie patvirtins: „Taip, tu teisus, kad nenori stengtis mokykloj. Ateities pasauly juk viskas bus kitaip. Gal net pinigų nebus – tik bitkoinai. Tai jei mes negalim būti tikri dėl ateities, tai kam tada vargintis? Geriau padarom kažką malonaus“.
Didžiausia bėda – tai, kad dėl ateities nėra užtikrinti ir suaugusieji. Jei būtume nuoširdūs, mes nekalbėtume apie „z“ kartos vaikus. Pirmiausia patys pripažintume, kad šiuolaikiniame pasaulyje gyvename lyg zombiai. Net jei nereikia skubėti, vis tiek kažkur skubam. Net jei nereikia kalbėt, vis tiek kažką plepam. Net jei nereikia dirbti prie kompo, vis tiek kažką naršom „feisbuke“. Pagal liaudies išmintį, obuoliai nuo obels netoli rieda. Tokie neramūs suaugusieji augina tokius pačius neramius vaikus.
Tai ką daryt, kad „z“ karta nebūtų zombių karta? Pirmiausia – aiškiai įvardint, kad nuolatinis nerimas, blaškymasis, nesusitelkimas, plepėjimas yra nenormalu. Ir išmokt pripažinti, kad patys esame nenormalūs. Vaikai supras – jie tą ir taip žino. Jeigu neramius ir nelaimingus suaugėlius jiems rodom kaip gyvenimo pavyzdžius, nėra ko stebėtis, kad jie mokykloje nesistengia.
Ko stebėtis – juk nuo vaikystės jiems aiškinome, kad tėvelis rėkia, nes po darbo pavargęs. Gal jau laikas pripažint, kad neramus suaugėlis yra ne šiaip sau pavargęs. Net jei jis išloštų loterijoje milijardą eurų, ilsėtis jis nemokėtų. Dėl to, kad jis nemoka sustoti. Jo galvoje nuolat sukasi varginančios mintys. Kai jis geria alų, jis mąsto apie traškučius. Kai kemša traškučius, jis mąsto apie moteris. Kai glamonėja moterį, mąsto apie pirmadienio darbus.
Jei norime, kad neužaugtų zombių karta, turime pirmiausia mokyti vaikus ilsėtis. Neseniai girdėjau, kad budistų vienuolis Vilniaus katedros aikštėje ketina įrengti tylos šventyklą. Puiku, jei taip nutiks. Kiekvienoje mokykloje reikėtų tylos šventyklos. Nebūtinai su religiniu atspalviu, mokiniai ją gali įsirengti patys, puošti savo piešiniais, auginti joje gėles. Svarbiausia, kad vaikai turėtų galimybę pajusti erdvę, kurioje galima tylėti kartu. Ne ilgai plepėti apie pasaulį keičiančius projektus, bet kartu nutilti. O paskui pajusti, kad po tokio pasėdėjimo jie jaučiasi pailsėję.
Žinoma, mokyti vaikus sąmoningumo galėtų tik tie mokytojai, kurie patys yra sąmoningi. Tik bėda – tokie žmonės niekada neis dirbti į „z“ kartos mokyklą stiklinėmis sienomis, kur reikia nuolat kitus perrėkinėti.
