Valstybės paslaptis – tai įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, teisėsaugos, mokslo informacija, kurios praradimas ar neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijai, gynybinei galiai, gali padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei.
D.Petrošius pripažįsta, kad pasitaiko atvejų, kai asmenys bando įslaptinti savo neveiklumą prisidengiant valstybės paslaptimi. Jis perspėja, kad reikia slėpti tik tą informaciją, kurią iš tiesų reikia saugoti.
– Kaip gyventojui suvokti, kad į jo rankas pateko dokumentas ar kita medžiaga, kurioje yra valstybės paslaptis?, – lrytas.lt teiraujasi D.Petrošiaus.
– Jei tai būtų dokumentas ar kopijos, ant tų dokumentų, kopijų ar skaidrių viršuje ar apačioje būtų uždėti grifai – „visiškai slaptai“, „slaptai“, „konfidencialiai“ ar „riboto naudojimo“. Kai tu matai tokį dokumentą ar skaidrę, tai aišku, kad su turiniu reikia elgtis visiškai kitaip ir galioja apsaugos režimas. Jei nematai turinio, tai svarbu, kaip tu subjektyviai tai suvoki – iš kur gauni, kaip gauni, kokia tai informacija.
Jei kyla abejonių, tai reikėtų kreiptis į Valstybės saugumo departamentą ar kitą instituciją, kuriai ta informacija priklauso. Pavyzdžiui, policija turi dokumentų su tokiais pačiais grifais, jei tu matai kažkokį policijos ženklą ar dar kažką – tai galima kreiptis tiesiai į policiją.
– Prieš savaitę Seimas priėmė naujos redakcijos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, kuriame papildytas įslaptintos informacijos sąrašas. Pavyzdžiui, estai tokių paslapčių turi žymiai mažiau. Ar mums jų tiek reikia?
– Šiek tiek papildėme šią informaciją. Įstatyme yra kategorijų sąrašas, kuris atsirado ne atsitiktinai. Mūsų valstybėje kartais savo neveiklumą bandoma įslaptinti. Tačiau ne bet kokią informaciją galima slėpti. Reikia slėpti tik tą informaciją, kurią iš tiesų reikia saugoti. Todėl ir yra tas kategorijų sąrašas.
Pavyzdžiui, detalūs duomenys apie žvalgybos užduotis, slaptuosius žvalgybos dalyvius, bendradarbius, slaptuosius darbuotojus – tai yra aukščiausia ir labiausiai saugoma informacija, kuri žymima aukščiausiais grifais ir saugoma ilgus terminus.
Turime suprasti, kad informacijos paslapties apsauga labai brangiai kainuoja, nes yra įvairių režimų, dirba labai daug institucijų, kitaip veikia techninės priemonės ir informacinėse technologijose šie dokumentai keliauja kitaip. Mūsų valstybei tai nepasiekiama. Nuolat turime problemų su materialiniais resursais, kaip apsaugą padaryti tinkamą. O kaip yra Estijoje, nežinau.
– Paminėjote, kad kartais asmenys savo neveiklumą bando įslaptinti. Ar tuo dažnai naudojamasi?
– Seime vykdant parlamentinę kontrolę mums kartais taip pat kyla klausimų, ar tikrai čia reikia saugoti tą informaciją. Pareigūnai turi savo argumentų ir kol kas mes juos priimame, tad tokių aiškių susikirtimų nebuvo. Tačiau esu dirbęs ir akademinį darbą, analizavau tą sritį. Daug kartų tą neveiklumą buvo bandoma paslėpti.
Kad ir kriminalinės policijos reforma, kuri vyksta dabar. Kai kalbame su aukščiausiais kriminalinės policijos vadovais, tai jie sako, kad buvo daug nesusipratimų, nes viskas buvo įslaptinta. Administravimas ir kontrolė labai sudėtinga.
Turime suprasti, kad yra labai mažai kontroliuojančių institucijų, kartais jų visiškai nebūna. Dažniausiai efektyvi gali būti tik vidaus kontrolė, kur kontroliuoti gali tik vienas kitas pareigūnas, turintis teisę dirbti su valstybės paslaptimis. Matyt, ta kontrolė nėra tokia efektyvi. Tad tikrai nereikia slėpti to, ko nereikia.
– Nutekėjus slaptai informacijai, ją paviešino žiniasklaidos atstovas ar kitas asmuo, kuris galbūt net nežinojo apie tai. Kas atsakingas?
– Jei žmogus nežinojo, tai jis tikrai negali būti atsakingas. Čia jau reikia įrodinėti per baudžiamąją teisę tyrimo metu. Kartais gali būti, kad neatsargiai padarė arba galėjo numanyti, tai yra tuomet tam tikros atsakomybės formos. Dažniausiai tokios bylos keliamos, kai asmuo žino, kad ta informacija buvo valstybės paslaptis, ir už tai yra atitinkami straipsniai Baudžiamajame kodekse.
– Su valstybės paslaptimis gali susipažinti prezidentas, premjeras ir Seimo pirmininkas. Kokie asmenys dar gali gauti įslaptintos informacijos?
– Visi, turintys patikimumo pažymėjimus, kuriuose žymima, kurio lygio informaciją galima žinoti. Vis dėlto jei turi leidimą dirbti su visiškai slapta informacija, tokią asmeniškai turiu ir aš, vis tiek tai dar nereiškia, kad gausi visą informaciją, kuri yra su žyma „visiškai slaptai“. Esminis principas dirbant su valstybės paslaptimis: jei man pagal pareigas būtina žinoti, tai aš privalau gauti šią informaciją.
Tikrai ne visi Seimo nariai turi leidimus dirbti su įslaptinta informacija. Yra atitinkami padaliniai, pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuris privalo turėti atitinkamus leidimus. Patikimumo pažymėjimus ir leidimus dirbti turime ir su NATO įslaptinta informacija. Kriminalinės žvalgybos parlamentinė komisija dirba su daug paslapčių.
– Ar asmenys nebijo prisiimti paslapčių saugojimo atsakomybės?
– Norint gauti anketas, reikia užpildyti ir pasirašyti pasižadėjimus, sutikimą dėl patikrinimo. Daugelis Seimo narių ar politikų suvokia, kad jie sutinka su savo privataus gyvenimo kontroliavimu. Tačiau tai nereiškia, kad visam gyvenimui pasirašei sutikimą, jog tavo telefono galima klausytis.
Manęs tai nekausto, nes žinau pagrindus. Galiu susakyti, kiek žmonių yra pasiklausoma. Galima vykdyti pagal tris įstatymus – Kriminalinės žvalgybos įstatymą, Baudžiamojo proceso kodeksą ir Žvalgybos įstatymą. Pasiklausoma apie 8 tūkst. asmenų per metus. Labiau bijau neteisėtos veiklos.
