Jei sužinotum jų biografijas, tai 99 proc. atvejų paaiškėtų, kad šitie tauriai pasipiktinę piliečiai buvo labai lojalūs sovietams ir tais laikais tupėjo kaip pelytės po šluota. Naktimis kankinosi, pavydėdami partiniams, kad jų pačių nepriima į partiją, nepadaro viršininkais ir neduoda slapta nusipirkti žirnelių. O likęs procentas būtų apsirūkę paranojiškų tekstų glebūs jaunikaičiai, kurių projektai tada gyveno tėčio sėklidėse ir kurie apie tuos laikus išmano kaip kiaulės apie debesis.
O jei tik viešai pasidžiaugsi, kad tau sekasi ir esi dabar laimingas, tave tuoj apspjaudys iš kitos pusės. Pasirodo, tau gerai tik todėl, kad prisivogei iš Lietuvos žmonių ir esi valdžios pakalikas. Nes čia viskas blogai, o tada gyvenimas buvo nuostabus ir dvasingas.
Per dvidešimt metų tarpukario Lietuva ginklu atkovojo Nepriklausomybę, nuo nulio sukūrė valstybę, kariuomenę, švietimo sistemą, įvykdė žemės reformą. Ar kas tada ginčijosi iki išprotėjimo, kada buvo geriau – prie rusų caro ar prie prie savo valdžios, tegu ji ir šimtąkart negera?
Kada baigsis šis beprotiškas protų mūšis? Kada ir kaip gimė ta neapykanta vieni kitiems ir savo atkurtai valstybei, už kurią tiek dainuota? Iš kur tiek priešų laimėjusio, išsivysčiusio ir brandaus kapitalizmo šalyje?
Ogi mes patys daugiau kaip 20 metų nieko kito nedarėm, tik sau priešus gaminome. Iš savųjų. Nereikėjo jokių rusų ir jokio V.Putino. Purenome dirvą, tręšėme gausiai. Užauginome ir pridauginome daugybę, neapkenčiančių savo valdžios ir dažnai, tuo pačiu – ir valstybės.
Ir nereikia čia apie komunistus ir nomenklatūrą, gerai? Tie tai tikrai jokių nostalgijų praeičiai nejaučia. Jiems tada buvo gerai, dabar įsitaisė dar geriau.Ta daugybė nusivylusiųjų, viskuo nepatenkintųjų ir tikrojo priešo propagandos fanų – dažniausiai vadinamieji „paprasti žmonės“.
Na taip, prastuomenė, mieli ponai. Bet daugelis jų tomis dienomis Baltijos kelyje stovėjo ir būtų numirę už Lietuvą, jei būtų reikėję. Kokie ir patys daugelis buvome, o jau mūsų tėvai – tai praktiškai visi iš tokių. Ne iš Marso juk atvykom.
Žmonės ne todėl iš čia išvažiuoja, kad ten labai smarkiai geriau. Todėl, kad čia nebeįmanoma. Iš minimalios net minimaliai išgyventi NEĮMANOMA. Nors dirbsi nuo tamsos iki tamsos ir visi tave niekins. Tą žino kiekvienas – nuo studento iki prezidento.
Lyderiaujam alkoholizme, savižudybėse dėl beviltiškumo ir perspektyvų nebuvimo. Bet mes, užuot tą pripažinę ir ką nors darę, apsimetam, kad nieko nevyksta. Kad tų žmonių tiesiog nėra, kaip praeinama pro gatvėje tupintį elgetą. Išvystėm ištisą patyčių kultūrą. Gerai įmitę apžvalgininkai apšaukia juos runkeliais ir nevykėliais, ir neblogai iš to gyvena.
Organizuojam pamišėlių sumanytus realybės šou „kaip pragyventi už minimalų atlyginimą“. Pristeigsim pagalbos linijų, dar ką nors uždrausim ir sugriežtinsim. Duosim visokių žeminančių pašalpų, prigalvosim kitų pleistriukų. Tegu tykiai niršta, miršta ir nelenda ponams akysna. O atsargai visada atsiras ir vandens patrankų.
Bet juk tai mūsų žmonės, po galais! Ir ne ruso jie ilgisi ir praeities, kurios ir Rusijoje seniai nebėra. O tiesiog praktiškai žino ir atsimena, kad tada iš minimalios nors prastai, bet galėjai pragyventi ir susimokėti už būstą. Ir lygiai taip pat praktiškai žino ir kasdien mato, kad tai čia ir dabar neįmanoma jokiais, na visiškai jokiais būdais. Net ir pusbadžiu.
Jiems nerūpi jokie MGL, BVP, ES, NATO ir kitos aukštos materijos. Ar kiek ten biudžetas dėl jų gaus ar praras. Jie gyveno vienoje valstybėje, dabar gyvena kitoje, ir lygina vieną su kita. Ir jokie pliurpalai to jiems neuždraus ir nepakeis.
Jie mato savo vienintelį gyvenimą ir tai, kas yra, ne prasčiau už mus. Ir jiems reikia kas vakarą skaičiuoti, ar užteks rytoj pavalgymui. Ir žiūrėti savo vaikams į akis, kai sakai, kad negali leisti į kiną ar nupirkti paprastą daiktelį, kurį klasėje dauguma turi. Ir eiti dukrai žieminės striukės į padėvalkę, baugščiai dairantis, ar kas iš pažįstamų nepamatys.
Ir aš taip pat, kaip ir jie, daug ko negaliu suprasti. Kodėl tiek kalbų apie Sodros „lubas“, kad tik pasiturintieji galėtų mažiau mokėti ir daugiau gauti? O kodėl niekas nekalba apie Sodros „grindis“, kad vargšamas irgi kas nors padidėtų?
Kodėl valstybė negali sąžiningai pasakyti – taip, minimalus atlyginimas yra nepakankamas. Bet jei negalime jums daugiau duoti, tai bent nieko nebeatimsime. Ir absoliučiai jokių mokesčių nuo minimalios nei cento nebebus.
Ir jiems visiškai neįdomūs ministrų-buhalterių palemenimai, kiek nuo to Sodra praras – pridėkit iš biudžeto, po velnių! Ar kad biudžete vis trūksta, nors Lietuvoj greit nebeliks vietos, neišklotos trinkelėmis – juk ne vien iš europinių milijardų tai vyksta.
Juos jaudina paprastas kaip baubimas dalykas: XXI a. Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus turi turėti galimybę bent minimaliai sudurti galą su galu iš savo darbo. Jei tų galimybių nėra, tai kaltas ne žmogus, o valstybė. Kas norit už tokią nuomonę papriekaištauti ar pamokslauti? Prašau, nueikit į jų namus ir pasakykit. Ar išdrįsit?
Kaip visada prieš rinkimus, apie tai pradedama kalbėti. Bet tik dėl gyventojų pajamų mokesčio. Kad ir kiek nedaug būtų nueita, tai bus gerai. Tik ar nesubliūkš ryžtas balsuoti, kai reikės priimti galutinius sprendimus? Ir kaip tai bus padaryta? Ir ką tai bepakeis?
Ko tikrai nebepakeis – tai tų žmonių atskirties, nuomonių ir priešiškumo. Valstybėje – kaip ir šeimoje, padarytų nesąmonių pripažinimas po laiko nieko nepakeičia. Išėjusieji nebegrįžta.
Nejau nejaučiate tos įtampos? Tos paslėptos nevilties ir įniršio, kurie tvyro aplinkui? Tai daug didesnė grėsmė valstybės saugumui, nei haubicų ir šarvuočių trūkumas ar Astravo atominė. Niekam nelinkiu tuo įsitikinti praktiškai.
