„Valdžioje ėmė ir ims“, – dar labiau įsitikinusi pareiškė Lietuvos visuomenė, kai per jos gležnus nervus buldozeriu pervažiavo Didysis ketvirtadienio skandalas.
Pusė bėdos, jei būtų pervažiavęs ir aprimęs, publikai belaukiant prokurorų žodžių bei darbų ir nustojus kurti sąmokslo teorijas: kas davė, kiek davė, kurie eurai sužymėti, o kurie ne, pagaliau kaip juos ten pažymėjo.
Kur tau. „Pragare nėra tokios rūstybės kaip nuviltos moters“, – sako anglų patarlė. Būtent ji pirmiausia šauna į galvą nardant po socialiniuose tinkluose ir ne tik juose audringai kunkuliuojančią liberalų gerbėjų reakciją.
Ir kaip visada labiausiai įžeista jaučiasi toji, kuri prieš tai ilgiausiai branginosi, ilgiausiai rinkosi, o pagaliau apsisprendusi įsimylėjo iki pat plaukų šaknų.
Suprask, tai patys išrankiausi ir labiausiai protaujantys rinkėjai, kurie atidavė savo simpatijas liberalams. O atidavę ir nusivylę, žingsnį nuo meilės iki neapykantos nužengė taip greitai, kad patys to nepastebėjo. Ir ėmė traukti viešumon visus esamus, nesamus ir net teoriškai neįmanomus liberalų ir „MG Baltic“ koncerno ryšius.
Pasirodo, 26-aisiais nepriklausomybės metais visi tiki, kad verslininkai turi už ką duoti į leteną politikams. Beje, labai gali būti, kad ir duoda.
Tad viena šnerve dūsaujame, kad vis dar labai mažai perskirstome bendro nacionalinio produkto, o kita – užmirštame, kad toks perskirstymas visada bus pagunda tiems, kurie perskirsto. Užmirškime akimirkai skandinavišką politinę kultūrą, kurioje tokie incidentai daug mažiau įmanomi. Tos kultūros link skandinavai ėjo šiek tiek ilgiau nei 26 metus, o ir prieš tai daugiau kaip 40 metų nesėdėjo sovietiniame dumble.
Tikrai užmirškime, nebent kas nors bus išradęs genų redagavimo įrankį, kuriuo galima nesunkiai pareguliuoti į korupciją linkusias chromosomas. O jei užmirštame, lieka du keliai – tradicinis, t.y. bausmių griežtinimo, saugiklių farširavimo, skaidrumo pumpavimo ir kitokių užkeikimų tiražavimo, kol jų administravimo kaina susilygins su potencialia korupcijos žala.
Kadangi šis momentas dar gerokai prieš akis, erdvės manevrams daug. Žiūrėk, per tą laiką ir doroviškai suskandinavėsime ar bent jau korupcijos geną iššifruosime ir perkoduosime į tautodailės pomėgį. Ir yra antrasis – tiesiog mažinti galimybes leisti, padalinti, skirstyti, ir kaip nors kitaip tikėtis atlygio iš verslininko, kuriam gal fantazijos pritrūko laisvai konkuruoti, o gal tiesiog toks būdas paduoti į leteną rodėsi pigesnis.
Taip, suprantu, kad niekada nebus taip, kad valdžia būtų visiškai išlaisvinta nuo pareigos ką nors leisti, ką nors skirstyti, o ką nors drausti, tačiau bent galima juk turėti tokį tikslą, ar ne?
Suvokiant, jog kokia nors pažanga einant nepasiekiamo idealo link nėra taip jau blogai. Ir kai tokie skandalai bus vis labiau išimtis iš normos, o ne antakius kilnoti verčiantys nesusipratimai: ne, na šitaip kvailai įkliūti, ir už ką... Bet pirmoji visuomenės reakciją po to paties Didžiojo ketvirtadienio skandalo rodo, kad tokios mintys gali sulaukti tiek pat dėmesio kiek šauksmas tyruose.
Vieni išduotieji rinkėjai paskubėjo rašinėti raštelius: „Niekada daugiau nebebalsuosiu“, maždaug kaip ta atstumtoji, grasinanti užsidaryti politiniame vienuolyne. Tai gal ir nėra labai malonu, žiūrėk, dar vienas produktyvus politinės bendruomenės narys tapo atsiskyrėliu, na, bet juk lieka daugiau bendro gero dalintis likusiems, ar ne?
O kiti parodė sugebantys į liberalų fiasko atsakyti dar įmantresne beprotyste: 19 proc. ketinusiųjų balsuoti už Liberalų sąjūdį ir nutarusiųjų taip nebedaryti savo balsą nori atiduoti Darbo partijai.
Daugiau nei konservatoriams, socialdemokratams ir net naujiesiems Lietuvos ir pasaulio gelbėtojams valstiečiams. Vienintelė logika, kurią gali įžiūrėti tokiame tūpsnyje, tai filosofinis „ai, iš šitų tai juk nieko ir nesitiki – anksčiau tiek prisidirbo, kad daugiau kur jau ten prisidirbs“. Nors galima tokią situaciją apibendrinti kitu amžinu posakiu, vėl atsiduodančiu jau minėta politinio korektiškumo stoka: „Visi vyrai kiaulės, o apsirengti nėra kuo.“
