Kuo patrauklios partijos į jas ateinantiems? Asmenybėmis, idėjomis,
galimybe pasiūlyti savo projektą ar net imtis jį įgyvendinti? O
nedarbo grėsmės vejamam gal tik
proga partijos paremtam užimti kokią nors
kito per neapdairumą paliktą ir dar nespėjusią atšalti vietelę? O
paskui... Paskui viskas priklausys nuo tavo požiūrio į partijos lyderį.
Bet vis tiek neblogai. Gali net savo idėjas pramušti. Į tokius
klausimus galima atsakyti tik kitu realybei derančiu klausimu: ar
tamsta, šitaip samprotaudamas, nesi iš mėnulio nusileidęs?
Partijos yra juodosios skylės, kuriose telkiasi milžiniška tarpusavio
kovos ir intrigų energija, kur kalbama ne tai, kas galvojama, ir daroma
ne tai, kas pažadėta piliečiams. Apie kūrybą ten jokios kalbos nėra.
Žmonės laisvę iškovojusioje Lietuvoje gerbia konkrečius visuomenei
naudingus darbus dirbančius: ugniagesius, dvasininkus, policininkus,
pakenčia teisėsaugą, bet nemėgsta partijų, nuolat laiko jas žemiausioje
pasitikėjimo lentelės vietoje, nors būtent politikai tą laisvę ir
iškovojo. Kodėl?
Matyt, todėl, jog mano, kad gražus yra tik partijų fasadas, o vidus
paplėkęs. Yra ir daugiau priežasčių, bet Lietuvoje jos dar mažai
detaliau tyrinėtos. O apie partijų idėjas ar ideologijas nemėgink ir
klausti.
Tapusi prezidente D.Grybauskaitė manė, jog partijų smegenis spaudžia
pinigai, todėl pasiūlė uždrausti juridiniams asmenims finansuoti
partijas. Politikai ir jų veiksmų komentatoriai, išskyrus pusantro
politologo, tam pritarė.
Deja, daugiau idėjų partijose neatsirado, o kai kuriose pinigų
paieška tik suintensyvėjo. O po Liberalų sąjūdžio istorijos neverta ir
spėlioti, kuria linkme pasuks žmonių nuomonė apie politikus ir partijas.
Geriausiu atveju – prie balsadėžių rudenį ateis mažiau rinkėjų. Ar
taip Lietuvoje ir turėjo atsitikti?
Politinio romantizmo laikais vienas Sąjūdžio užmojų buvo sukurti
daugiapartinę sistemą. Godžiai buvo domimasi vakarietiškomis partijomis,
jų praktika ir idėjomis, ypač tuo, kuo viena partija skiriasi nuo kitos.
Pirmoji naujųjų politikų idėjinė edukacija buvo liberalistinė – kaip iš
socialistinės vergovės pereiti į politinę ir ekonominę laisvę.
Liberalizmas sukūrė šiuolaikinę Europą, jau pergalingai žengia per
pasaulį, prikels iš numirusiųjų ir Lietuvą – toks buvo šūkis.
Prieškarinės Lietuvos partijos kažkodėl nebuvo populiarios. Tačiau kad
ir kokio pavadinimo būtų norima kurti partija, svarbiausiu dalyku buvo
laikoma ideologija, savaime suprantama, skirtinga nuo socialistinės, ir
jos pagrindu surašyta programa. Jomis dar buvo tikima.
Šių eilučių autoriui teko rašyti net skirtingų partijų programas, kad
tik būtų daugiau diskusijų. Ir vis dėlto partijos iš Sąjūdžio
gliaudėsi lėtai. Kiekvienam raštingam buvo aišku – tapęs partiniu,
turi prarasti ir dalį asmeninės laisvės.
Daugelį baugino griežta narystė, buvo siūloma vietoj slogius laikus
primenančios sistemos apsiriboti judėjimais, laisvu plaukiojimu
ideologiniuose vandenyse.
Tačiau politinė logika diktavo savo taisykles, patarė važiuoti jau
išrastais dviračiais, vis aiškiau suvokiant, kad partija yra ne tik
vienminčių vizionierių sambūris, bet ir biurokratinis, nemažų išlaidų
reikalingas mechanizmas.
Partijai reikia struktūros, funkcionierių, vadybininkų, agitatorių,
reklamuotojų ir visokios kitokios už ačiū neatsirandančios velniavos,
kur idėjoms gaminti ne taip jau daug nuo rinkimų iki rinkimų ir lieka
laiko.
Visuomenė taip pat nestovi vietoje, grupuojasi, reikia jos interesų
gynėjų aukštojoje politikoje. Revoliucionieriai šiame procese
dažniausiai yra tik trukdantys, pageidaujamos pragmatiškos, žinančios,
ko nori, asmenybės.
Dvi reformų bangos taip pakeitė veidus Seime, kad reikia didelių
pastangų ką nors ryškesnio prisiminti. Buvo metas, kai siūlyta balsuoti
pinigais, dar kita sudėtis buvo pavadinta kioskininkų Seimu. Į politiką
įsiveržė verslas. Pirma – verslas, tik paskui švietimas, sveikata, o
jei liks pinigų ir noro, galima užsiimti ir kultūros politika – taip
buvo dėliojami prioritetai.
Partijos pamažu virto „uabais“. Gal tie politinės paauglystės tymai
būtų ir praėję, bet dėl įsibėgėjusios privatizacijos verslo kovos
agresyvėjo, o nuo jo neatsiliko ir politikai.
Tai, ką mes šiuo metu vadiname prekyba poveikiu, tada buvo gyvenimo
norma. Kas joje nepritapo ar nesugebėjo ja pasinaudoti, buvo vadinami
„lūzeriais“ – sąvoka gyva iki šių dienų.
Apibendrinant galima taip pasakyti: dvi privatizavimo bangos apnuodijo
Lietuvos politinį gyvenimą ir demokratiją. Visa, kas skandalinga vyksta
šiandien, yra to paties apnuodijimo konvulsijos. Ačiū Dievui,
rimstančios, bet ne paskutinės.
Nėra nė vienos, tuo metu gimusios ir dabar dar palaikančios gyvybę,
sveikos partijos. Nė viena politinė jėga ar jėgelė negali išpūsti
krūtinės ir pradėti girtis – aš čia tyriausias ir švariausias.
Bet nėra ir beviltiška. Įstojus į ES, pamažu pradėjo brėžtis raudonos
linijos tarp interesų grupių ir politikos, atsirado daugiau prevencinių
taisyklių ir šansų, kad pasitelkus jaunimą bus galima grįžti prie
perspektyvios politikos, naujų idėjų.
Tačiau tam reikia dar vienos svarbios aplinkybės – kad nežlugtų Europos
Sąjunga.
