Nacionalinio gailestingumo kongreso procesija sekmadienio rytą patraukė Gedimino prospektu į Arkikatedrą. Kartu su tikinčiaisiais keliavo ir Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kuris pirmą kartą nuo 2005 metų bus išneštas iš Dievo Gailestingumo šventovės, kurios altoriuje dabar kabo.
Stebuklingomis galiomis tarp tikinčiųjų pasaulyje garsėjančio paveikslo galėjo ir nelikti. Sovietmečiu jį teko slėpti užkaboriuose, ne kartą slapta pervežti.
Aistros kunkuliavo ir prieš 11 metų, kai kūrinys buvo perkeliamas iš Šv.Dvasios bažnyčios į Dievo Gailestingumo šventovę.
Vienuolė aprašė regėjimą
Gailestingojo Jėzaus paveikslą pagal šv.Faustinos (Helena Kowalska, 1905–1938) regėjimus 1934 metais nutapė dailininkas Eugeniuszas Kazimirowskis.
Savo dienoraštyje 1931 metų vasario 22-ąją Dievo Motinos Gailestingumo vienuolijos sesuo Faustina rašė: „Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu – viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės.
Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, ėjo du dideli spinduliai, vienas raudonas, o kitas baltas.
Po akimirkos man Jėzus pasakė: „Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: „Jėzau, pasitikiu tavimi“.“
Šis apreiškimas įvyko Plocke (Lenkija).
Vienuolyno vyresnybės įsakymu 1933-iaisiais Faustina atvyko į Vilnių ir čia gyveno 3 metus.
Čia tapant balta tunika vilkintį Išganytoją, dešine ranka laiminantį žmones, dailininkui E.Kazimirowskiui pozavo kunigas Mykolas Sopočka. Jis buvo Faustinos dvasios tėvas ir nuodėmklausys.
Uždraudė paskelbti kilmę
Nutapytą paveikslą M.Sopočka kurį laiką saugojo savo namuose Rasų gatvėje. Vėliau jis slapta buvo perkeltas į tamsų Bernardinių vienuolyno koridorių.
Gailestingojo Jėzaus paveikslo sukūrimo aplinkybes ir ikonografiją tyrusi humanitarinių mokslų daktarė Skirmantė Žeimienė aptiko užuominų, kad paveikslas stovėjo atremtas į sieną.
Tuo metu Faustina liūdėjo, nes paveikslas nepakabinamas bažnyčioje. Dėl to ji ragino M.Sopočką parodyti kūrinį tikintiesiems.
Dvasininkas rado tam progą – 1935 metais per Atvelykį Gailestingojo Jėzaus atvaizdas tris dienas kabojo Aušros Vartų koplyčios lange. Tiesa, net sakydamas pamokslą apie Dievo gailestingumą jis neužsiminė apie kūrinio simbolinę prasmę.
Iš Aušros vartų paveikslas grįžo į vienuolyną, o M.Sopočka paprašė arkivyskupo Romualdo Jalbrzykowskio leidimo kūrinį pakabinti bažnyčioje. Komisija apžiūrėjo jį ir teigiamai įvertino.
Bet arkivyskupas, suteikdamas leidimą pašventinti paveikslą, nurodė neskelbti jo kilmės.
Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo pakabintas Šv.Mykolo bažnyčios presbiterijoje.
S.Žeimienė pasakojo, kad gerbti šį kūrinį buvo galima tik privačiai. Bažnyčios vadovybė leidimo viešam kultui nedavė.
„Negatyvų antspaudą šiam maldingumui uždėjo perdėtas paveikslo politizavimas ir fetišizavimas. Kūrinio nuotraukos ar reprodukcijos laikytos talismanais, nešiojamos prie kūno.
Tokie religingumo iškraipymai kėlė nemažai sąmyšio, nepasitenkinimo“, – pažymėjo S.Žeimienė.
Pardavė bažnyčios sargas
1948 metais Šv.Mykolo bažnyčia buvo uždaryta, Bernardinių vienuolynas panaikintas, o inventorius pervežtas į buvusio Dominikonų vienuolyno koridorių.
Tačiau Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko Šv.Mykolo bažnyčioje. Šalia jos buvo įkurtas Vilniaus dailės instituto bendrabutis.
„Galima tik įsivaizduoti, kaip bohemos atstovai tose patalpose linksmai gyveno“, – sakė šio kūrinio istoriją rinkęs scenaristas ir kino kritikas Pranas Morkus.
Jam pavyko surinkti tuomečių liudininkų pasakojimus, kad 1951 metų liepą dvi pamaldžios vilnietės šį tapybos darbą išpirko iš bažnyčios sargo ir paslėpė Švyturio gatvėje vieno namo palėpėje.
Gelbėtojų pėdsakai dingo
Viena paveikslo gelbėtojų buvo Bronė Miniotaitė, o dėl kitos geradarės pavardės kyla abejonių. Sakoma, kad jį padėjo paslėpti Janina Rodzevič, tačiau kūrinio istoriją pasakojantys lenkų šaltiniai mini kitą pavardę.
P.Morkui pavyko sužinoti B.Miniotaitės adresą, tačiau paaiškėjo, kad moteris prieš porą savaičių buvo mirusi. „Taip mes prasilenkėme ir istorija nukeliavo į kapus“, – atsiduso vilnietis.
J.Rodzevič dėl religinių įsitikinimų buvo ištremta į Sibirą.
„Jeigu ne šios moterys, didžiulė tikimybė, kad kūrinys būtų pražuvęs“, – tvirtino P.Morkus.
Iškeliavo į Baltarusiją
Po kiek laiko paveikslas buvo perduotas Šv.Dvasios bažnyčios klebonui. Tada kilo mintis jį išgabenti į Lenkiją, bet baimintasi ne vien sovietinės pasienio kontrolės.
Žmogus, jau sutikęs kūrinį pervežti, paskutinę minutę atsisakė. „Man atrodė, kad padarysiu šventvagystę“, – vėliau prisipažino jis.
Tad 1956 metais Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas į Baltarusiją, nedidelę Naujosios Rūdos bažnyčią netoli Gardino. P.Morkaus nuomone, tuomet jam kilo dar vienas pavojus.
Gailestingojo Jėzaus atvaizdas Baltarusijoje tapo labai populiarus, žmonės ateidavo prie jo melstis, net kunigą iškėlus iš parapijos. 1970 m. sovietų valdžia bažnyčią uždarė, išvežė visą jos inventorių, bet šis tapybos darbas stebuklingai liko nepaliestas.
Gali būti, kad vandalai paveikslo nepalietė, nes jis kabojo labai aukštai. Vis dėlto apleistoje šventovėje kūriniui buvo nesaugu, tad keli kunigai susirūpino, kaip jį sugrąžinti į Lietuvą.
Vienuolės paruošė kopiją
Buvo griebtasi konspiracijos – gabenti katalikams brangų kūrinį patikėta vienuolėms.
Pasak P.Morkaus, kad kiltų mažiau įtarimų, gelbėjimo operacijai buvo pasirinktos Vėlinės.
Nusamdžiusios sunkvežimį vienuolės į kapines neva vežė gėlių.
Paslapčia jos įsibrovė į neveikiančią bažnyčią ir nukabino paveikslą. Kad nekiltų įtarimų, jos buvo paruošusios kopiją ir ją pakabino originalo vietoje.
Taip 1986-aisiais Gailestingojo Jėzaus atvaizdas slapta buvo pargabentas į Vilnių. Jis buvo vėl patikėtas saugoti Šv.Dvasios bažnyčiai.
Tuo metu maldos namuose vyko remontas, todėl atsiradęs naujas tapybos darbas valdžiai nesukėlė įtarimų.
Kūrinys buvo pakabintas šoniniame altoriuje bažnyčios dešinėje, prieš sakyklą, ten saugotas iki 2005 metų.
Restauratorė Edyta Hankowska-Cherwinska nuo atvaizdo pašalino ankstesnių konservavimų bei pertapymo pėdsakus. Tad jis dabar yra būtent toks, kokį 1934 metais nutapė E.Kazimirowskis.
Tikintieji pasipriešino
2005 metų rugsėjo 28 dieną Gailestingojo Jėzaus paveikslas iš Šv.Dvasios bažnyčios perkeltas į šalia restauruotą Švč.Trejybės bažnyčią, kuriai vėliau suteiktas Dievo Gailestingumo titulas.
Paskutinę kūrinio kelionę lydėjo tikinčiųjų nepasitenkinimas. Daugiau nei pusantrų metų jie priešinosi kardinolo Audrio Juozo Bačkio nurodymui Gailestingojo Jėzaus atvaizdą perkelti iš vienos bažnyčios į kitą.
Protestuodami prieš kardinolo dekretą jie ištisą parą budėjo bažnyčioje.
Lenkų tikintieji paveikslo perkėlimą pavadino vagyste. Tikinčiųjų ryžto saugoti jį nesumažino ir tai, kad šiam kardinolo sprendimui neprieštaravo popiežius Jonas Paulius II.
Bažnyčios hierarchai perkelti kūrinį nutarė dėl to, kad Šv.Dvasios bažnyčioje mišios aukojamos tik lenkų kalba. Švč.Trejybės bažnyčioje, o dabar Dievo Gailestingumo šventovėje, pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis, o atvykę piligrimai gali mišias aukoti savo kalba.
Pasaulyje – kita versija
Keletą metų po sukūrimo Gailestingojo Jėzaus paveikslo kilmė buvo slepiama.
Bet 1940 m. tikintieji pradėjo plūsti ir melstis prie jo, tuo metu kabojusio Šv.Mykolo bažnyčioje.
Prie paveikslo visą laiką degė žvakės, atsirado votų.
Bažnyčios valdžia nebuvo tuo patenkinta ir nurodė kūrinį perkelti iš bažnyčios presbiterijos ant šoninės sienos ir nuimti votus.
Sovietmečiu maldos prie paveikslo nutrūko – Šv.Mykolo bažnyčia buvo paversta architektūros muziejumi ir Vilniaus dailės instituto bendrabučiu.
Dabar Gailestingojo Jėzaus atvaizdas pažįstamas daugelyje šalių – bažnyčiose kabo jo kopijos, daug reprodukcijų.
Vis dėlto labiau pasaulyje paplito kita paveikslo versija, kurią nutapė Adolfas Hyla. Ji atsirado po dešimtmečio, kai buvo sukurtas originalas.
Šis kūrinys vadinamas Krokuvos paveikslu. Mat jis kabo Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno koplyčioje Lagevnikose netoli Krokuvos.
Amerikietis sukūrė filmą
Atvykęs į Vilnių ir išgirdęs, kad paveikslo originalas po ilgų klajonių yra Lietuvos sostinėje, amerikiečių režisierius Danielis di Silva metė visus darbus ir puolė kurti filmo apie jį.
Mistinio trilerio „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas. Nežinomo šedevro negirdėta istorija“ premjera įvyko šių metų pradžioje. Kino juostoje įvykių liudininkai ir tyrėjai pasakoja sudėtingą Gailestingojo Jėzaus atvaizdo istoriją, glaudžiai susijusią su Lietuvos likimu.
Filme galima išvysti ne tik kardinolą A.J.Bačkį, arkivyskupus Gintarą Grušą bei Sigitą Tamkevičių, Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto Ireną Vaišvilaitę, bet ir daugybę žinomų žmonių iš užsienio.
Kalbinamas kardinolas iš Austrijos Christophas Schönbornas, kardinolas iš Lenkijos Stanislawas Dziwiszas, JAV vyskupas Robertas Barronas, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas George’as Weigelis, amerikietis komikas Jimas Gaffiganas, „Grammy“ bei „Emmy“ apdovanojimais įvertintas aktorius ir džiazo muzikantas Harry Connickas.
Vyks ir pamaldos, ir koncertai
Iškilmingai procesijai Gedimino prospektu, kurios metu sekmadienį bus nešamas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, vadovaus popiežiaus legatas Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas.
Šeštadienį vyks sutaikinimo pamaldos, o Katedros aikštę popietę pripildys keli šimtai iš visos Lietuvos atvykusių kunigų, kurie klausys išpažinčių.
Šeštadienį kongreso dalyvių laukia beveik pusšimtis atvirų paskaitų, pokalbių ir diskusijų. Pranešimus skaitys kunigas Ričardas Doveika, brolis Pijus, kunigas Arnoldas Valkauskas, profesorė Danutė Gailienė.
Šeštadienį 21 valandą Katedros aikštėje vyks koncertas „Aš čia“, kuriame savo balsu žiūrovus stebins sesuo Cristina Scuccia iš Italijos. Vienuolė – konkurso „Italijos balsas“ laimėtoja, jos pirmąjį pasirodymą „YouTube“ kanalu peržiūrėjo beveik 82 mln. internautų.
Koncerte taip pat pasirodys Jurga Šeduikytė, Mantas Jankavičius, „Saulės kliošas“.
