Tačiau čia jam koją pakišo 89 euro centus kainuojantis žalias ir šviežias brokolis. „Senas jau tas kalafioras, imam geriau brokolį“, – skaudėjo kalafiorui širdį, girdint tokias kalbas. Dėl to jis ėmė ir truputį papuvo. Mąstė: „Gal, jei jau visai imsiu gesti, mane visai nupigins. Geriau jau būsiu pigus, bet mane nupirks. Kitaip čia visai supūsiu“.
Deja, likimas jam buvo žiaurus ir neteisingas. Vieną dieną kalafiorą paėmė prekybos centro darbuotoja. Negailestingai šveitė jį į didelį juodą celofano maišą. Tą maišą išnešė į konteinerį. „Gal ir gerai. Ateis bomžai knistis po konteinerį ir jie gal dar mane suvalgys“, – kalafioras neprarado vilties.
Bet konteineris užsivėrė aklinai – kaip karsto dangtis. Ant jo buvo užkabinta spyna. Ir mūsų kalafioras net žemės nepatręšė, nes į sąvartyną jį išvertė užrištą šimtą metų neyrančiame maiše.
Kaip jums tokia liūdna pasaka? Galiu užtikrinti – pagrįsta tikrais faktais. Pramanytas čia tik kalafioro mąstymas. Tikrame gyvenime nenupirktoms prekybos centrų daržovėms sielos neskauda. Mums, lietuviams, irgi neskauda. Mes nenutuokiame, kiek maisto išmeta prekybos centrai.
Kai prieš pora metų draugai man pasakojo, kaip keliavo po Šveicariją ir rausėsi šiukšlių konteineriuose, pasišlykštėjau. Galvojau: „Šveicarija – tai ne Lietuva. Lietuviai taip lengvai maisto neišmeta, patys išsidalija“. Tačiau labai greitai pasirodė, jog tokios mano mintys kyla iš neišmanymo. Vieną vakarą Rumšiškėse gyvenanti draugė pasiūlė nuvažiuoti prie didžiausio (vienintelio) prekybos centro: „Pamėginam patikrint konteinerius?“.
Vos nesusivėmiau. Bet tada pamąsčiau, kad bus geras žurnalistinis tyrimas. „Vis tiek nieko gero nerasim, gerai, važiuojam“, – sutikau.
Jautėmės kaip dvi sąmokslininkės. Mūsų automobilis įsuko į aikštelę prie prekybos centro. Lynojo. Apsidairėm, ar nėra kitų žmonių. Šokom iš automobilio. Pribėgom prie šiukšliadėžių. Draugai jau buvo pasakę, kad daržovių ir vaisių reikia ieškoti mažuose konteineriuose.
„Laikyk dangtį, kad nenukristų“, – sušnibždėjo draugė. O dangtis kaip tyčia pasileido iš rankų ir taukšt jai per galvą. Praplėšėm vieną maišą: „O, visai geri agurkai. Kas čia dar? Persimonai? Na, jiems jau galas. O, bananai tik truputį pajuodę. O, salierai – kaip nauji“.
Dėl viso ko dar žvilgtelėjome į didžiuosius konteinerius, bet juos vien atidarius nosį užėmė sugedusios vištienos kvapas. „Ne, mes juk ne bomžės, čia nesiknisim“, – kikenom.
Daržovių ir vaisių maišą užsivertėm ant pečių, įsikėlėm į bagažinę ir parsitempėm į namo virtuvę. Laimikis buvo visai neprastas. Šeši agurkai – tik papuvusiais galais. Šešios vos vos susiraukšlėjusios didžiulės slyvos. Penki pajuodiję bananai. Apie kilogramą obuolių. Devynios paprikos (jos virto vengrišku „Lesco“ troškiniu).
Vienas granatas – neprekinės išvaizdos, visai geras. Du salierų lapkočiai – tik truputį padžiūvę. Apie kilogramą visai padorių pievagrybių. Nedidelis mėlynasis kopūstas – tobulas. Vos vos pavytęs baltasis ridikas.
Visa tai buvo tvarkingai sudėta į atskirus maišelis, todėl raustis buvo labiau įdomu negu bjauru. Trys artipilniai atliekų kibirai nukeliavo į komposto krūvą – irgi neblogai, galima patręšti daržą. „Kai kaime žmonės dirba, tai dar ne tokias bakterijas čiupinėja. Čia grynai psichologinis klausimas. Neva gėda tokį maistą valgyt. Pamirštam, ką tremtiniai Sibire valgė, – samprotavo draugė. – Tačiau ar skurdžiai gyvenančioms močiutėms tikrai būtų gėda, jeigu jos žinotų apie tokią galimybę?“
Apėmė azartas. Po poros dienų vakare vėl susižvalgėm: „Važiuojam?“ Jau nebuvo nei baisu, nei gėda. Išdarinėdamos grobį, šūkčiojom ir aikčiojom. Dešimt minkštų ir skylėtų pomidorų nukeliavo į puodą – bus padažas.
Šeši agurkai atrodė kaip nauji, bet aš nusprendžiau, kad jų nevalgysiu. Du kalafiorai – nuostabūs, tik truputį pajuodiję. Penki kiviai – minkšti ir gerokai pavytę, bet valgomi. Pakelis salierų lapkočių. Keturios žalios, dvi geltonos ir dvi raudonos paprikos – tik pavytusios.
Septyni „Golden“ rūšies obuoliai – su dėmelėmis. Granatas. Apelsinas – pavytęs. Šiek tiek papuvę du salierų gumbai – puvėsį galima išpjaut. Šeši baltieji ridikai – oho, kur tiek jų dėt? Ir dar didžiulis maišas išėjusių iš galiojimo saldžių vafliukų – jais kitą dieną vaišinome kaimynus.
Gal ir gerai, kad po poros savaičių mūsų siautėjimo šiukšliadėžes imta rakinti. Gerai, nes mes jau ėmėme jausti, kad rausimasis gali tapti gyvenimo dalimi. Ne tik dėl galimybės visiškai nemokamai gauti maisto. Pajutome azartą: „O ką rasime šiandien?“ Ėmiau suprasti valkatas, kurie naršo prie daugiabučių esančius konteinerius – veikiausiai juos tą daryti varo mintis, kad ras ką nors gero.
Tada, prieš dvejus metus, straipsnio taip ir neparašiau. Bijojau, kad tėvams dėl manęs bus gėda. Tačiau dabar ši patirtis man atrodo itin vertinga. Jeigu kas nors įtikinėja, kad Lietuvoje prekybos centrai maisto neišmeta, darbuotojai tarpusavyje viską išsidalija, žinau – tai netiesa.
Tikiu – yra prekybos centrų, kurių kolektyvas draugiškai susitaria ir išsidalija išėjusius iš galiojimo maisto produktus. Tačiau daugumoje parduotuvių darbuotojai pešasi tarpusavyje. Jei nori išgelbėti pūvančius kalafiorus ir išsinešti juos namo, gali būti lengvai apkaltintas vagyste. Todėl dar geri maisto produktai brukami į šiukšlių maišus. Konteineriai užrakinami – tai suprantama, kitaip apie prekybcentrius nuolat slankios valkatos.
Visa tai pakeisti įmanoma tik įstatymais. Jei prekybos centrams būtų draudžiama maistą išmesti, Lietuvoje tuoj pat atsirastų daržovių ir vaisių išparduotuvių. Dabar kalafiorus geriau išmesti lauk negu parduoti už labai mažą kainą – kitaip lietuviai nepirks tų labai brangių.
Prancūzija buvo pirmoji šalis Europoje, sureguliavusi savo teisę taip, kad maisto išmesti ar sunaikinti nebūtų įmanoma. Nuo šių metų sausio prekybininkai privalo atiduoti dar gerą maistą labdaros organizacijoms.
Kas trukdo tokį teisės aktą priimti Lietuvoje? Tai – juk kur kas paprasčiau negu kovoti už kalafiorų atpiginimą.
