Skulptūra – šeimos turtas
Skulptūra neįprasta – šis ugniagesių globėjo atvaizdas skaičiuoja jau daugiau ne šimtą metų. Dailininkas J. Varnas pasakojo, kad Šv. Florijono skulptūrą jo šeima turi tiek seniai, kad jis net nežino kada ir iš kur tiksliai ji atsirado.
„Kiek pamenu, mano mama pasakojo, kad šitas Šv. Florijonas stovėjo jos močiutės gėlių darželyje“, – pasakojo J. Varnas. Kai dailininko tėvai susituokė jie ugniagesių globėjo skulptūrą parsivežė į savo šeimos namus.
Antrojo pasaulinio karo metu šalia Jono Varno šeimos namų Papušinio kaime, Raseinių rajone, vyko mūšiai. „Netoli mūsų sodybos vokiečiai su rusais kariavo. Bešaudydami jie padegė mūsų svirną“, – vaikystę prisiminę J. Varnas.
Nuo padegto svirno liepsna plito žaibišku greičiu. Sudegė tvartas, paukštidė. Tačiau namas, kuriame stovėjo Šv. Florijono skulptūra, ugnies liežuvių liko nepaliestas.
Karui pasibaigus Jono Varno tėtis pastatė naują tvartą ir svirną. Kaip J. Varnas sako, tada Šv. Florijonas apsigyveno ant svirno stogo.
Laukė devynerius metus
1948-aisiais J. Varno šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten jie pragyveno devynerius metus. Grįžus iš tremties jie buvo smarkiai nustebę, mat ant svirno stogo vis dar puikavosi jų Šv. Florijono skulptūra. Per visą tą laiką ji niekur nedingo, nebuvo perkelta ar nuniokota. Tik šiek tiek papuvusi nuo ją plovusio lietaus, šaldžiusio sniego.
Įstojęs mokytis dailės, Jonas Varnas atsivežė šimtametę skulptūrą į Vilnių. „Tada buvo toks visų vajus rinkti dievukus visokius, nuo kapinių ir pan. Mano kolegos buvo prisirinkę dievukų, prisikabinę bendrabučio kambaryje ant sienos. Ir aš savo Šv. Florijoną atsivežiau“, – pasakojo „Lietuvos ryto“ dailininkas.
Vogė, bet nepavogė
Vieną vasarą jis su kurso draugais išvažiavo atostogų. Grįžę į bendrabučio kambarį jie nustėro – jame nebebuvo nei vienos jų turėtos šventųjų skulptūros. „Buvo toks vaikinas. Visi jį žinojo. Jis ir išnešė, bet nepagautas ne vagis“, – apie dievukus pavogusį žmogų kalbėjo J. Varnas.
Dingo visi kambaryje buvę dievukai išskyrus vieną. Spintoje vis dar stovėjo Jono Šv. Florijonas. Nuo tada J. Varnas tikrai pradėjo tikėti, kad jo skulptūra – ypatinga. „Kur jis stovi, per kelis šimtus metrų niekas nedega. Tolimi kaimynai yra degę, bet tik ne tie kur arčiau“, – teigė dalininkas.
J. Varnui baigus mokslus skulptūra keliavo kartu su juo. Šv. Florijonas buvo pastatytas jo dirbtuvėje, skirtingose namų vietose, kol galiausiai atrado savo vietą šiltojoje terasoje.
Į muziejų neatiduos
Jau daugiau nei šimtą metų skaičiuojanti skulptūra J. Varno namuose – nepakeičiama. „Mano dėdė dievadirbys buvo. Jis man atidavė nemažai savo darbų. Aš juos išvežiau į Nacionalinį muziejų. Bet Šv. Florijono niekam neatiduosiu. Jis turi visada būti su mumis“, – kalbėjo J. Varnas.
Per ilgus metus skulptūra neteko keleto detalių – nulūžo dalis kibirėlio, pasimetė kardas, nupuvo buvusi vėliavėlė. Dailininkas skulptūrą ištepė skysčiu nuo drėgmės, saugo ją nuo puvimo, laiko saugiai padėta ant kavos staliuko terasoje. Tiesa, niekada nesiryžo jos perdažyti.
„Kokie geri dažai buvo prieš šimtą ar du šimtus metų. Kaip ryškiai išsilaikę veido bruožai, net ūsai kokie dar juodi. Ir rūbai dar matosi, kad spalvoti. Nereikia jos dažyti“, – apie svarstymus perdažyti skulptūrą kalbėjo J. Varnas.
Siūlė paskolinti gaisrininkams
Šv. Florijonas – ugniagesių globėjas. Tai žinodamas J. Varnas kreipėsi į ugniagesius gelbėtojus. „Prieš daug metų aš jiems sakiau, kad turiu tokį Šv. Florijoną. Sakiau, kad žygiuodami Gedimino prospektu gali nešti jį. Bet niekada jie neprašė jį duoti. Turbūt ir bijočiau. Labai nučiupinėtų jį“, – kalbėjo šimtametės Šv. Florijono skulptūros savininkas dalininkas Jonas Varnas.
