Vienos iš Vilniuje veikusių sovietų armijos įgulos vado pavaduotojas
Vladimiras Verecunas iki šiol įsitikinęs, kad kariuomenės naktiniai
veiksmai Sausio 13-ąją buvo neapgalvoti ir nepateisinami: „nakties
veiksmai visada duoda pagrindo įvairiems ekstremistiniams išpuoliams
tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės“.
Įsakymas atrodė keistas
V.Verecunas teigė, kad kariniai daliniai, kurie dalyvavo Vilniaus
įvykiuose, nebuvo apmokyti veikti nakties sąlygomis. Įvedus karinę
techniką į miestą tamsoje, žmonės gali žūti ir dėl neatsargumo.
Nors nurodymą naktį išleisti tankus iš Šiaurės miestelio nurodė Vilniaus
įgulos viršininkas Vladimiras Uschopčikas, liudytojas įsitikinęs, jog
tai nebuvo jo iniciatyva.
„Žinant V.Uschopčiko patirtį Afganistane, jis negalėjo pats priimti
tokio sprendimo ir įsakymas pradėti veiksmus naktį jam buvo netikėtas.
Manau, kad jei tokį įsakymą jis būtų gavęs rytą, būtų patikrinęs
informaciją.
V.Verecuno nuomuone, naktį įsakymą galėjo duoti vienintelis žmogus –
Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Pagal visas taisykles,
divizijos vadas savo veiksmus turėjo suderinti su Sovietų Sąjungos
gynybos ministru Dmitrijumi Jazovu, bet naktį to padaryti tiesiog nespėjo.
Nors V.Verecunas nėra matęs M.Gorbačiovo ar kito vadovo įsakymo, jis
įsitikinęs, kad tai nebuvo V.Ushopčiko iniciatyva: „Nemanau, kad jis
buvo toks neprofesionalus, kad duotų įsakymą nukreipti karinę techniką
prie Vilniaus televizijos bokšto, juk buvo žinoma, kad ten yra daug
civilių žmonių“.
Kariai išvyko tyliai
„Pagal to meto įvykių chronologiją Tbilisyje, Baku ir Vilniuje, manau,
kad be aukščiausios Sovietų Sąjungos valdžios įsikišimo niekas
nevyko. Bet po visų įvykių kaltais buvo laikomi kariškiai, nors jie tik
vykdo nurodymus“, – kalbėjo V.Verecunas.
Jis prisiminė ir kariuomenės išvedimą iš Šiaurės miestelio tų pačių metų
gegužę. Buvęs karininkas įsitikinęs, kad kariai be jokių incidentų
išvyko tik dėl to, kad tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius
Audrius Butkevičius nuolat palaikė ryšius su kariuomenės atstovais.
„Nors tuomet buvo įvairių nuomonių ir buvo galima tikėtis pasipriešinimo,
to buvo išvengta tik dėl bendradarbiavimo. Išvykstantys kariai buvo
aprūpinti butais ir viskas vyko labai civilizuotai. Tai didžiulis
A.Butkevičiaus nuopelnas“, – kalbėjo V.Verecunas.
Generolą išbarė už interviu
Apie bendravimą ir konfliktus su aukštais Sovietų Sąjungos pareigūnais
teisme pasakojo ir buvęs generolas Steponas Nekrošius, 1990-1991 metais vadovavęs Lietuvos civiliniam gynybos štabui.
1991 metų sausį aukštų sovietų pareigūnų nemalonę jis užsitraukė po
vieno interviu dienraščiui „Respublika“. Jis buvo išverstas į rusų kalbą
ir telegrama išsiųstas į Maskvą.
Tą pačią dieną S.Nekrošius buvo iškviestas pasiaiškinti į Šiaurės
miestelį. Ten jo laukė tuo metu Vilniuje buvęs Sovietų Sąjungos
gynybos ministro pavaduotojas Vladislavas Ačalovas.
Ministras leido dirbti
Jis siekė išsiaiškinti, ar Lietuvos civilinės gynybos štabas
sovietų kariuomenei turi kokių turtinių pretenzijų.
Už šį interviu V.Ačalovas grasino iš S.Nekrošiaus atimti generolo
laipsnį ir išvaryti iš kariuomenės. „Jei istorija reikalauja aukos, aš
galiu tapti ta auka, bet netiesos nesakysiu“, – aukštam pareigūnui
tuomet atsakęs S.Nekrošius.
Sausio 17-ąją S.Nekrošius buvo iškviestas į Maskvą ir apsilankęs seniai
pažįstamo gynybos ministro D.Jazovo kabinete paaiškino: „jūs pats mane
išmokėte visada sakyti tiesą“. D.Jazovas jo iš pareigų neatleido.
„Važiuok, dirbk ir nesikišk“, – pasakė išlydėdamas svečią.
