Klausimas tikrai atviras, verčiantis ne vieną susimąstyti, kuria linkme reikėtų vystyti studijas Lietuvoje. Ir panašu, kad paleisto iš butelio džino, pasireiškiančio masiniu noru turėti aukštojo mokslo diplomą, niekas nebepagaus ir atgal nesukiš.
Todėl reikia pradėti svarstyti, kaip padaryti, jog diplomantai vis dėlto atitiktų specialybių ir specialistų reikalingumą darbo rinkoje.
Taigi, turėdami daugiau nei 50 procentų Lietuvos abiturientų, kurie iš karto po vidurinio ugdymo baigimo stoja į aukštąsias mokyklas, esame priversti parengti juos darbo rinkai. Europoje ši problema sprendžiama leidžiant studentams rinktis tarp įprastų bakalauro studijų, humanitarinių, socialinių, inžinerijos mokslų, menų, taip pat turint galimybę mokytis trumpo magistro kursuose arba siekiant dvigubos specialybės.
Manau, jog ne išimtis esame ir mes, todėl savo universitetų jaunuomenei galėtume pasiūlyti aukštojo mokslo dualinį mokymosi modelį. Tokiu atveju bakalauro studijos ir toliau būtų prieinamos kolegijose bei universitetuose, tačiau nemaža dalis laiko ( nuo 6 iki 12 mėn.) būtų skiriama darbui konkrečioje, tiesiogiai su studijų specialybe susijusioje gamybinėje ar verslo įmonėje/institucijoje.
Šiuo metu tokios praktikos Lietuvoje nesutinkama. Žinoma, kai kur egzistuoja tariamos praktikos valandos, tačiau tai labiau primena parodiją, nei tikrų praktinių žinių gavimą, nes studentai dažniausiai praktiką atlieka tik formaliai, neretai net neapsilankydami savo praktikos vietoje, o viską sutvarkydami tiesiog internetu.
Vis dėlto, aš matau aiškų poreikį, kad aukštojo mokslo sistema būtų lankstesnė, atsirastų galimybė daug kartų pereiti nuo akademinio mokymosi į profesinį rengimą, ir atvirkščiai, įsisavinant vis naujas teorines ir praktines žinias bei įgyjant kompetencijas, kurios vadovėliuose neaprašytos.
Nenustebčiau, jei dalis akademinės bendruomenės siektų prieštarauti šiam mano siūlymui, nes toks sprendimas pamintų visus šiuolaikinio – artes liberales – universitetinio išsilavinimo principus. Tačiau pasižvalgykime po Europą: praktikinio mokymo dalis aukštojo mokslo sistemoje Austrijoje siekia 11 proc., Vokietijoje – 33 proc., Šveicarijoje – 38 proc., o Olandijoje – net 63 proc. Visos šios šalys pasižymi stabilia ekonomika ir itin mažu nedarbo lygiu.
Tai veda prie realistinio prognozavimo, jog praktinių valandų skaičius ir kokybė Lietuvos aukštajame moksle ateityje privalės augti ypač dideliais tempais, nes tik taip galėsime užtikrinti geresnį jaunimo įsidarbinamumą.
Ir ne barmenu ar stovėjimo aikštelių operatoriumi, o pagal realiai įgytą specialybę, jos kompetencijas ir už tam derantį atlyginimą.
Dainius Pavalkis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius ir Europos Komisijos Mokslo ir inovacijų komisaro patarėjas
