Sprendžiau amžiną, kiekvieną pavasarį man kylantį klausimą – ar dar ne
per anksti sodinti svogūnus ir kuriuo galu juos kišti į žemę – tuo
išstypusiu žaliu stiebeliu ar menkais ūseliais?
Ir man šovė mintis, kad ties tuo pačiu klausimu po trejų metų gali
suklupti ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir ji, kaip aš ir
daugelis šio amžiaus moterų jau, deja, nebeturime mamų, kurios tuoj mums
viską paaiškintų.
O svogūnus sodinti – tai ne straipsnius rašyti ar
valstybę valdyti. Šis reikalas daug subtilesnis, nes, pasirodo,
priklauso nuo gamtos kalendoriaus, mėnulio fazės, biolauko (mano, ne
svogūno), dirvos šilumos ir mėšlo kiekio.
Kodėl man šovė tokia mintis?
Todėl, kad per radiją išgirdau, jog mūsų prezidentė savaitgalį sodino
medelius sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Prisiminusi, jog ji ką
tik nusipirko sklypą, kuriame statysis namą (16 arų už 50 000 eurų – tą
būtinai turi žinoti kiekvienas smalsus lietuvis) visai neprestižinėje
vietoje kažkur prie Molėtų plento, o ne prie Molėtų ežerų.
Iškart
supratau, kad po trejų metų prezidentė, kuri jau bus buvusi prezidentė
(nors buvusių prezidentų nėra, tą titulą jie išlaiko net iškeliavę
Anapilin), greičiausiai nebesodins medelių svetimuose soduose, o užsiims
sodininkyste ir daržininkyste savo kieme.
Ir mintis ėmė vyti mintį – ar moka prezidentė tą darbą? Ar žino, kad
tulpių ir narcizų svogūnėlius (vėl tie svogūnai!) į žemę reikia sukišti
rudenį, o petražolės puikiai žaliuoja po sniegu ir žiemą?
Esu girdėjusi, kad Jos Ekscelencijos gėlių darželis prie namo, kuriame
ji anksčiau gyveno, kėlė visų kaimynų pasigėrėjimą. Tačiau ji užaugusi
ne kaime, o Vilniaus miesto centre, tad šiame bare jos tikriausiai
laukia kalnai nesėkmių.
Nori nenori, jei jau buvai Lietuvos prezidentė, ir esi lietuvė, privalai
prie namo turėti nors mažą lysvelę daržovių, raudonskruosčių bijūnų ir
jurginų (o čia vėl tie svogūnai!), o ne kaip kokia japonė gėrėtis viena
pražydusia sakura ar kaip koks suomis -- palinkusia pušele.
Ir tada susimąsčiau – o ką aš (mes) žinome apie savo prezidentę? Ar ji
mėgsta gėles? Kokias? Daugiametes? Ar sės ridikėlių? Ar mėgsta
purenti žemę su pirštinėmis ar be jų? (aš tai be jų). Kokių obelų
veislių norėtų pasisodinti? Ar mokės pjauti žolę, nes oi kaip reikės
kartą per savaitę! (aš pjaunu kartą per mėnesį).
Ar įsirengs pirtį (sauną) ir ar žino, kad beržinės malkos kaitriausios?
Ar augins sarginį šunį, o gal katiną?
Ir supratau, kad apie savo prezidentę mes žinome mažiau nei apie
Amerikos. Aš net apie Suomijos prezidentę Tarją Halonen žinojau
daugiau. Nes ji net tris kartus man davė interviu. O sava prezidentė
– nei karto! Žinojau, kokie ponios T.Halonen keiksmažodžiai yra
mėgstamiausi, kokie jos katinų vardai, kada ji eina į sauną ir kaip ten
mėgsta kaitintis.
Tuo tarpu mūsų prezidentė mums lyg svetima, nors netrukus turės tapti
sava tarp savų. Televizijos reportažuose mes jau matėme, kokia netolima
kaimynystė sups ponią Dalią, o gyvenant nuošalioje gyvenvietėje druskos
pasiskolinti tenka eiti pas kaimynus, ir nieko tu nepadarysi.
Todėl ėmiau ir pagalvojau -- imsiu ir paprašysiu prezidentės man duoti
interviu. Ir tikiuosi, kad jos padėjėjai (ar patarėjai?) tą žinią jai
perduos. Niekas neabejoja, kad D.Grybauskaitė turi puikų jumoro jausmą
kai mato, kaip ji tvarkosi su žmonėmis, norinčiais vadintis politikais.
Manau, kad ji su jumoru papasakotų mums, kaip save įsivaizduoja
kaimo sodybos šeimininkės vaidmeny, kokių patirčių ir nesėkmių yra
turėjusi, ar moka virti uogienes ir ar skiria mėtą nuo melisos (aš
neskiriu), ar nesipyks su kaimynais dėl krentančių lapų, lyjančio
lietaus ir aukštų Briuselio valdininkų mašinų kortežų keliamų dulkių,
nes, tikėtina, kelias iki jos namelio nebus iš karto išasfaltuotas.
Dabar pats laikas būtų duoti tokį interviu, jis būtų labai
aktualus, nes Lietuvoje pats daržų ir medelių sodinimo metas. Ir žmonės
vis dar mielai skaito, ką aš parašau, o su aukšto lygio pareigūnais moku
elgtis, nes esu mokytojų vaikas.
Norėčiau pridurti dar vieną posmelį iš kitos operos.
Nesvarbu, duos mūsų prezidentė man interviu ar ne, norėčiau ją pagirti.
Pagaliau! Pagaliau mes kažkuo skiriamės nuo Azijos kraštų valdovų,
kurie iki pergalingo galo (kelionės Anapilin) įsitaiso prezidentiniuose
rūmuose. Pagaliau D.Grybauskaitė ryžtingai trenkė -- baigėsi kadencija,
iš Turniškių eik lauk! Ir ko ten tupėti? Juk draugų kaimynystėje net
su laimės žiburiu nerastum! Taip elgiasi net Lenkijos prezidentai,
nors, kaip rodo ilga Lietuvos-Lenkijos istorija, jie tikrai įpratę buvo
gyventi prabangoje. Ką ten lyginti su Suomijos prezidentais, kurie,
baigę kadenciją, tuoj grįžta į savo butus ar namelius prie ežero.
Tik gaila prezidento Valdo Adamkaus, kuris, baigęs kadenciją, pirmasis
norėjo tai padaryti – paprašė Seimo leidimo įsigyti žemės sklypą ir už
savo lėšas pasistatyti namą. Išgraužk – leidimo negavo!
Padariusi tokį ryžtingą žingsnį ir nusprendusi pabėgti nuo ne itin
malonių Turniškių kaimynų į atokią gyvenvietę, mūsų prezidentė pasirinko
ir ne pačią maloniausią, bet neatsiejamą viešnią – dar didesnę nei
prezidentės vienatvę.
Bet pažadu – jei gausiu interviu su prezidente apie tai nesikalbėsiu!
