Tikrai meta šešėlį. Bet kam reikėjo atskleisti žmogaus identitetą? Įtarimai dar nepateikti. Bet šį žmogų jau nuteisė vienas žinių portalas. O iš paskos visi kiti. Kokiu pagrindu viešinamas žmogaus vardas, profesija, darbovietė?
Juk, kartoju, policija net nepateikė žmogui jokių įtarimų, tik, gavusi informaciją, operatyviai sureagavo. Vyksta tyrimas. „Gal“, „galimai“, „pateikti įtarimai“ – tokių spekuliacijų nepakanka atiduoti žmogų viešam susidorojimui. Nekaltumo prezumpcijos dar niekas Lietuvoje nepanaikino.
Tai, kas įvyko ir vyksta, yra žiniasklaidos bakchanalija šventai įsitikinus, kad ginamas viešas interesas. Kitaip kaip medžiokle su varovais, spjaunant į visas medžioklės taisykles, vykdomo puolimo prieš nekaltą asmenį (kol neįrodyta kitaip) nepavadinsi. Viskas kaip ant delno: pavardė, vardas, profesija, mokykla, vaizdai, nuotraukos. Priminsiu: viena yra politiko nusižengimas politinei etikai, kita – kriminalinis nusikaltimas.
Reaguodamas į akivaizdų Konstitucijos pažeidimą, advokatas Vytautas Sirvydis savo feisbuko paskyroje rašo: „Pagrįstai rūpinamės, kada Seimas pjauna grybą ir kriminalizuoja bet kokį neviešų teismo posėdžių informacijos viešinimą. Tačiau lygiagrečiai daroma kitų baisių žmogaus teisių pažeidimų. Pati idėja – sieti viešumą ar neviešumą su konkrečia baudžiamojo proceso stadija yra nesėkminga, nes svarbi yra ne pati stadija, o nekaltumo prezumpcija.
Jeigu ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, tai šiuo konkrečiu atveju dar įdomiau: ikiteisminis tyrimas dar net nėra pradėtas, o jau įvardintas asmuo, kurio kompiuteryje, kaip įtariama (čia žurnalistai klaidos nedaro, prideda „įtariama“), rasta pedofilinės medžiagos.
Tačiau pažeidimas yra labai ryškus, nes toks asmuo įvardijamas vardu ir pavarde, nurodoma jo darbo vieta, profesija, o ikiteisminis tyrimas, kaip minėta, nė nepradėtas ir gal net nebus pradėtas. Jeigu atsitiks būtent taip, kad jokio procesinio tęsinio nebus (arba bus, bet byla pasibaigs išteisinimu, ikiteisminio tyrimo nutraukimu), žala tokio asmens garbei, orumui ir profesinei reputacijai nepataisoma.“
Kokios gali būti teisinės pasekmės tuo atveju, jeigu nebus įrodyta kriminalinė veika? Ir ar yra koks nors protingas pateisinimas atskleisti žmogaus identitetą, pavyzdžiui, remiantis viešuoju interesu?
Anot advokato, nėra taip paprasta į sudėtingą klausimą atsakyti trumpai. Šio atvejo specifika ta, kad ikiteisminis tyrimas iš viso dar nėra pradėtas, taigi, neveikia net baudžiamojo proceso garantija dėl ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo (BPK 177 str. garantija): „Štai ką reikia taisyti, jeigu jau Seimas užsibrėžė kriminalizuoti teismo posėdžio duomenų atskleidimą! O pagrindų pagrindas – žurnalistų mentaliteto keitimas, pagarba nekaltumo prezumpcijai, nesiejant šios konstitucinės garantijos nei su asmens pareigomis, nei su proceso stadija, nei su aprašinėjama veika.“
Advokato manymu, mūsų visuomenėje labai gaji kaltės dichotomija, taigi, kartu ir pernelyg didelis pasitikėjimas baudžiamąja teise, nors ji iš viso yra neefektyvus socialinis reguliatorius. Žmonės nori teisti, bausti, mirties bausmės sugrąžinimo. Tokios mintys ir straipsniai apie tai yra populiarūs, suaktyvėja priešrinkiminiu laikotarpiu. Transliuoti reportažą iš teismo salės daug sugebėjimų nereikia.
Tačiau užmirštama, kad nekaltumo prezumpcija sugalvota ne šiaip sau, o dėl to, kad valstybė ir jos baudžiamasis represinis aparatas yra daug kartų stipresni už bet kurį, nors ir patį turtingiausią verslininką, įtakingiausią politiką.
Kaipgi taip vėl atsitiko? Gal žiniasklaidos veikėjai jaučia kaltės jausmą, kai, išskyrus lrytas.lt, itin lėtai atsipeikėjus suvoktas visas Klonio gatvės violetinės gaujos nusikaltimo mastas? Jau pirmosiomis Garliavos tragedijos dienomis aš ir kolegė Laima Lavaste prakalbome apie nekaltumo prezumpciją.
Nesenas iš Garliavos istorijos kilęs įstatymų skandalas modifikavo nuo nukentėjusiojo teisių apsaugos iki visiško absurdo – kriminalizuotas neviešo teismo posėdžio duomenų atskleidimas.
„Žurnalistai akcentuoja tik nukentėjusiojo teisių apsaugą, tačiau baudžiamasis procesas nėra vien tik nukentėjusiojo teisių gynimas, ir nukentėjusiojo teisės bei interesai negali būti sureikšminti lyginant su kitų proceso dalyvių teisėmis ir garantijomis“, – teigia advokatas.
Taip, jeigu kalbama apie ikiteisminį tyrimą ar uždarą teismo posėdį. Paskelbus nuosprendį, turi būti ginamos aukos, o ne nuteisti nusikaltėliai.
Ar tikrai Lazdijų pavyzdys rodo, kad yra įstatymo spraga, nes net neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui, lyg ir galima nesilaikyti nekaltumo prezumpcijos? Deja, dabartinis Lazdijų įvykis yra Garliavos istorijos pasikartojimas: paviešinami duomenys žmogaus, kuris dar nėra ir galbūt niekada netaps įtariamuoju, jau nekalbant apie kokį nors būsimą nuteisimą.
V.Sirvydis į klausimą, ar yra įstatymo spraga, atsako: „Ir taip, ir ne. Baudžiamojo proceso kodekse be pagrindo sureikšminta viena proceso stadija – ikiteisminis tyrimas, nors taip būti neturėtų. Šiuo atveju paviešinami duomenys žmogaus, procesui nė neprasidėjus, atliekant veiksmus, dar vadinamus aplinkybių patikslinimo veiksmais.“
Tikrai, regis, kartojasi Garliavos istorija, iš kurios lyg ir nieko nepasimokyta. Žiniasklaida ir vėl trypia asmens nekaltumo prezumpciją. Kur čia rimtos žiniasklaidos atribojimas nuo nerimtos? Tikriausiai smagu, kai dėmesio centre atsiranda žinomas žmogus – pramogų pasaulio žvaigždė ar žvaigždutė, politikas, menininkas, valdininkas.
Tai, kad ir šių asmenų atžvilgiu galioja nekaltumo prezumpcija, nesusimąstoma. Tarsi tie procesai vyktų taip toli, jog jie niekuomet to „paprasto žmogaus“ nepasieks. Deja, tai iliuzija, nes kada vyrai juodais lietpalčiais pasibels į to vidutinio žinių vartotojo duris, jis negaus nė tų garantijų, į kurias dar teoriškai gali pretenduoti viešas asmuo.
Ką ir parodė šiuo atveju mokytojas ir jo „galimas nusikaltimas“. Tokios skandalingos istorijos juk praleisti pro pirštus kaip ir neįmanoma? Šiuo atveju, neturėdama jokių įrodymų, skandalą kuria pati žiniasklaida.
Visai kitokios žiniasklaidos reakcijos, kai priimami išteisinamieji nuosprendžiai. Vaizdžiai tariant, žurnalistai vos ne ašarą braukia, išjungia kameras ir užkiša už ausų plunksnakočius, užuot mirkę į rašalą. Juk žmogus nesudorotas, todėl nėra konflikto, niekdarys nesulaukė švento atpildo.
Kuo remiantis kai kurie mano kolegos sprendžia, kad žiniasklaidos vartotojai nori kraujo, griežčiausių bausmių, kad laužuose pleškėtų tie visi nusidėjėliai? Man tai tikra mistika. Ypač nesuvokiama, kai rimtu veidu „vardan viešo intereso“ ant tų laužų pleškinama ir nekaltumo prezumpcija.
Juk niekas dar nežino, kaip ten baigsis, bet žmogus jau sudorotas ir sukramtytas. Kad būtų aiškiau: šiandien prieš mūsų akis pleškinamas teisinės valstybės pagrindas. Plojant ketvirtajai valdžiai.
